Pabuskite, žmonės, iš savo sunkaus miego! Suvokite nevertą naštą, kurią nešate, kuri neapsakomai sunkiai slegia milijonus žmonių. Nusimeskite ją! Argi ji verta, kad būtų nešama? Nė vienos vienintelės sekundės!
Kas joje slypi? Tušti pelai, kurie nuo Tiesos dvelksmo tuoj pat išsisklaido. Jūs veltui iššvaistėte laiką ir jėgas. Tad nutraukite tas grandines, kurios jus kausto prie žemės, išsilaisvinkite pagaliau!
Žmogus, kuris lieka susaistytas savo viduje, net būdamas karaliumi, amžinai bus vergas.
Jūs saistote save viskuo, ko trokštate išmokti. Pasvarstykite: mokydamiesi jūs spraudžiate save į svetimas, kitų sugalvotas formas, noriai pritariate svetimiems įsitikinimams, įsisavinate tik tai, ką kiti išgyveno savyje, sau.
Pamąstykite: vienas dalykas netinka visiems! Kas vienam naudinga, kitam gali kenkti. Į tobulėjimą kiekvienas turi eiti savo paties keliu. Jo arsenalas tame kelyje – gebėjimai, kuriuos jis savyje turi. Jais jis turi vadovautis, jų pagrindu formuoti! Jei to nedaro, jei lieka svetimas pats sau, visada stovės šalia to, kas išmokta, kas niekada negalės tapti jame gyva. Taip jis negali gauti jokios naudos. Jis vegetuoja, pažanga neįmanoma.
Įsidėmėkite, rimtai siekiantys Šviesos ir Tiesos:
Kelią į Šviesą kiekvienas turi išgyventi savyje, pats turi jį atrasti, jei juo nori eiti užtikrintai. Žmogus visiškai suvokia tik tai, ką savo viduje išgyveno, išjautė vykstant visiems virsmams!
Ir sielvartas, ir džiaugsmas nuolat beldžiasi, kad sukrėstų, paragintų dvasiškai pabusti. Tuomet labai dažnai žmogus akimirkai išsivaduoja iš kasdienybės menkystės ir tiek laimėje, tiek skausme, kažką nujausdamas, pajunta ryšį su dvasia, kuri persmelkia visa, kas gyva.
O juk viskas yra gyvybė, nėra nieko negyvo! Palaimintas tas, kuris pagauna ir sulaiko tokias susijungimo akimirkas, pasinaudodamas jomis, kyla aukštyn. Tai darydamas jis neturi teisės laikytis sustingusių formų, kiekvienas turi vystytis pats, iš savo vidaus.
Nesirūpinkite dėl pašaipūnų, kuriems dvasinis gyvenimas vis dar svetimas. Lyg apgirtę, lyg ligoniai stovi jie prieš didžią Kūriniją, kuri mums siūlo tiek daug. Lyg aklieji, kurie apgraibomis stumiasi per žemiškąją būtį ir nemato visos tos didybės aplink save.
Jie susipainoję, jie miega; nes kaipgi žmogus, pavyzdžiui, vis dar gali teigti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato? Kad ten, kur jis negali nieko pastebėti savo akimis, nėra jokios gyvybės? Kad mirus jo kūnui nustoja egzistuoti ir jis pats vien todėl, kad iki šiol savo aklybėje priešingu dalyku jis neįstengė įsitikinti savo akimis? Negi iš daugelio dalykų jis iki šiol nežino, koks ribotas akies gebėjimas matyti? Negi jis vis dar nežino, kad tai susiję su jo smegenų gebėjimais, apribotais erdvės ir laiko? Kad dėl šios priežasties viso to, kas pakyla virš erdvės ir laiko, jis negali pažinti savo akimis? Negi nė vienam iš šių pašaipūnų taip ir nėra aiški tokia logiška protu grįsta argumentacija? Dvasinis gyvenimas, kurį galime vadinti ir Anapusybe, juk tėra tai, kas iš principo netelpa į žemiškąsias erdvės ir laiko kategorijas, todėl ir pažinti jį galima tik atitinkamu būdu.
Tačiau mūsų akis nemato nė to, ką galima suklasifikuoti erdvėje ir laike. Pagalvokime apie vandens lašą, kurio besąlygišką tyrumą liudija bet kuri akis ir kuriame, stebint per mikroskopą, slypi milijonai gyvų būtybių, negailestingai ten kovojančių tarpusavyje ir naikinančių viena kitą. Ar vandenyje ir ore kartais nebūna bacilų, galinčių sunaikinti žmogaus kūną, tačiau nematomų akiai? Bet jos tampa matomos pasitelkus tikslius prietaisus.
Kas po to dar drįstų teigti, kad neišvysite ko nors naujo, iki šiol dar nežinomo, vos tik padidinsite tų prietaisų skiriamąją gebą? Padidinkite ją tūkstančius, milijonus kartų, ir nebus galo tam, ką galėsite išvysti, jums atsivers vis nauji pasauliai, kurių anksčiau negalėjote nei matyti, nei jausti, nors jie egzistavo.
Loginis mąstymas verčia daryti tas pačias išvadas apie viską, ką iki šiol galėjo sukaupti mokslas. Tai atveria nuolatinio tolimesnio vystymosi perspektyvą, bet pabaigos įžvelgti neįmanoma.
Tai kas gi yra Anapusybė? Daugelį suklaidins pats žodis. Anapusybė tėra visa tai, ko negalima pažinti žemiškomis priemonėmis. Tačiau žemiškosios pagalbinės priemonės – tai akys, smegenys ir visos kitos kūno dalys, o taip pat įrankiai, padedantys šioms dalims savo funkcijas vykdyti dar aiškiau, tiksliau, dar labiau jas išplėsti.
Tad galima būtų pasakyti: Anapusybė yra visa tai, kas yra anapus mūsų kūniškų akių pažinimo ribų. Tačiau perskyros tarp Šiapusybės ir Anapusybės nėra! Kaip nėra ir prarajos! Viskas yra vientisa, kaip ir visa Kūrinija. Viena ir ta pati jėga srūva per Šiapusybę ir Anapusybę, viskas gyvena ir veikia iš šio vieno gyvybės srauto ir yra juo visiškai neperskiriamai susieta. Iš to paaiškėja štai kas:
Kai viena dalis suserga, poveikis neišvengiamai juntamas ir kitoje dalyje, lygiai kaip ir kūne. Tuomet nesveikos substancijos iš tos kitos dalies, panašybių traukos veikiamos, plūsta į sergančiąją dalį, taip dar labiau sustiprindamos ligą. Tačiau jei tokia liga tampa nepagydoma, kyla žūtbūtinis poreikis priverstinai pašalinti sergančiąją dalį, kad nereikėtų nuolat kentėti visumai.
Todėl pertvarkykite savo mąstymą. Nėra jokios Šiapusybės ar Anapusybės, yra tik vientisa Būtis! Perskyros sampratą prasimanė pats žmogus, nes jis ne viską geba matyti ir tariasi esąs jam matomos aplinkos centras ir ašis. Tačiau jo veikimo laukas yra platesnis. Bet klysdamas dėl perskyros, jis tik priverstinai save riboja, trukdo savo pažangai ir suteikia erdvės nežabotai fantazijai, kuriančiai siaubingus vaizdinius.
Ar tuomet dar galima stebėtis pasekmėmis, kai daugelio veiduose matyti tik nepatikli šypsena, dar kitiems tai pasireiškia liguistu garbinimu, kuris tampa vergiškas ar perauga į fanatizmą? Kas dar galėtų stebėtis baikštumu, net baime ar siaubu, kurie užaugo kai kuriuose žmonėse?
Šalin visa tai! Kam ši kankynė? Nugriaukite tą barjerą, kurį klaidingas žmonių mąstymas mėgino pastatyti, nors tas barjeras niekada neegzistavo! Iki šiol vyravęs klaidingas nusistatymas suteikia jums ir klaidingą pagrindą, ant kurio tuščiai siekiate be paliovos formuoti tikrąjį tikėjimą, tai yra vidinį įsitikinimą. Taip jūs susiduriate su tam tikromis vietomis, povandeniniais rifais, kurios verčia jus svyruoti, abejoti, arba net patiems vėl griauti visą konstrukciją, kad tuomet galbūt, nevilties ar pykčio apimti, visko atsisakytumėte.
Žalą dėl to patiriate tik jūs patys, nes jums tai ne judėjimas į priekį, o stovėjimas vietoje arba žengimas atgal. Taip kelias, kurį jūs vis dėlto kada nors privalėsite nueiti, pailgėja.
Kai pagaliau suvokiate Kūriniją kaip visumą, kokia ji ir yra, neskirstydami jos į Šiapus ir Anapus, tuomet jums atsiveria tiesus kelias, tikrasis tikslas priartėja, o kilimas suteikia jums džiaugsmo ir pasitenkinimo. Be to, gebate daug geriau jausti bei suprasti tarpusavio sąveikas, kurios per vientisą visumą šiltai pulsuoja gyvybe, nes visą vyksmą skatina ir palaiko viena jėga. Tuomet jums pradeda švisti Tiesos Šviesa!
Netrukus suvoksite, kad daugelio žmonių šaipymosi priežastis – tik patogumas ir tingumas, paprasčiausiai dėl to, kad jiems kainuotų pastangų atmesti tai, kas iki šiol išmokta ir mąstyta bei formuoti tai, kas nauja. Kitiems tai trikdo įprastą gyvenimo būdą, todėl jiems tai nepatogu.
Palikite tokius, nesiginčykite, bet savo žinias kaip pagalbą pasiūlykite tiems, kurių netenkina laikini malonumai, kurie žemiškoje būtyje siekia daugiau negu vien pasotinti savo kūną, tarsi gyvuliai. Jiems suteikite pažinimą, kuris jums patiems suteikiamas, neužkaskite talento; mat duodant per sąveiką bus praturtintos, pagilintos ir jūsų pačių žinios.
Visatoje veikia amžinasis dėsnis: gauti galima tik duodant, jei tai susiję su vertybėmis, kurios išlieka! Jis siekia taip giliai, persmelkia visą Kūriniją kaip šventas jos Kūrėjo priesakas. Nesavanaudiškai duoti, padėti ten, kur reikia, atjausti artimo kančią bei jo silpnybes – reiškia gauti, nes tai ir yra neįmantrus, tikras kelias į iškiliausias aukštumas!
Ir jei to norėsite rimtai, tuoj pat gausite pagalbos ir jėgų! Vienui vienintelis nuoširdžiai ir giliai išjaustas noras daryti gera, ir iš kitos, jums dar nematomos pusės, tarsi ugningu kalaviju praskeliama ta siena, kurią iki šiol jūsų mintys pastatė kaip kliūtį; juk su tuo Anapus, kurio taip baiminatės, neigiate ar ilgitės, jūs esate vienis, esate su juo glaudžiai ir neatskiriamai susiję.
Pamėginkite; juk jūsų mintys – tai pasiuntiniai, kuriuos išsiunčiate ir kurie sugrįžta nešini sunkiu kroviniu to, kas buvo jūsų mąstyta – ar tai būtų gėris, ar blogis. Taip ir vyksta! Pagalvokite apie tai, kad jūsų mintys – realios, jos dvasiškai formuojasi, dažnai tampa dariniais, egzistuojančiais ilgiau nei žemiškasis jūsų kūno gyvenimas, ir tuomet jums daug kas taps aišku.
Tad visiškai teisingai teigiama: „nes jų darbai seka jiems iš paskos!“ Minčių dariniai yra darbai, kurie kada nors jūsų lauks! Jie aplink jus suformuoja šviesius arba tamsius ratus, kuriuos jums teks pereiti, kad patektumėte į dvasinį pasaulį. Čia negali padėti jokia apsauga, joks įsikišimas, nes apsisprendžiate tik jūs patys. Todėl pirmąjį žingsnį kaskart turite žengti patys. Jį žengti nėra sunku, tai priklauso tik nuo norėjimo, kuris pasireiškia per mintis. Taigi, tiek dangų, tiek pragarą jūs nešate savyje.
Priimti sprendimą galite patys, bet po to jau esate besąlygiškoje savo minčių, savo norėjimo pasekmių valdžioje! Tas pasekmes susikuriate patys, todėl šaukiu jus:
Išlaikykite savo minčių židinį švarų, taip kuriate santarvę ir būsite laimingi!
Nepamirškite, kad kiekviena jūsų pagimdyta ir išsiųsta mintis savo kelyje pritraukia visas giminingas mintis, arba prikimba prie kitų, tokiu būdu ji tampa vis stipresnė ir stipresnė, ir galiausiai pasiekia taikinį – smegenis, kurios užsimiršta galbūt tik akimirkai, ir taip tokioms sklandančioms minčių formoms suteikia erdvės įsiskverbti ir veikti.
Tik pagalvokite, kokia atsakomybė užguls jus tuomet, kai mintis kada nors virs veiksmu per kokį nors žmogų, kurį ji galėjo paveikti! Ši atsakomybė kyla jau vien dėl to, jog kiekviena mintis su jumis nuolat palaiko ryšį, tarsi per nenutraukiamą giją, kad vėliau, prisipildžiusi pakeliui sutelkta jėga, sugrįžtų ir jus pačius prislėgtų arba suteiktų laimės, priklausomai nuo to, kokia buvo jos prigimtis.
Štai taip minčių pasaulyje savo mąstysena suteikiame erdvės giminingoms jai minčių formoms. Todėl mąstymo jėgos nešvaistykite, o telkite ją gynybai ir aštriam mąstymui – kad mintys skrietų tarsi ietys ir viskam darytų poveikį. Iš savo minčių kurkite Šventąją Ietį, kuri kovoja už gėrį, gydo žaizdas ir padeda vystytis visai Kūrinijai!
Todėl sureguliuokite savo mąstymą, kad galėtumėte veikti ir judėti į priekį! Tam būtina sudrebinti ne vieną atraminį stulpą, kuriuo paremtos įsisenėjusios pažiūros. Dažnai tai yra sąvoka, kuri, klaidingai suprasta, neleidžia rasti tikrojo kelio. Ji turi būti grąžinta į išeities tašką. Vienas šviesos blyksnis sugriaus visą statinį, sunkiai statytą ištisus dešimtmečius, ir, po trumpesnio ar ilgesnio apkvaitimo, darbo reikės imtis iš naujo! Tai neišvengiama, nes sustojimas Visatoje neįmanomas. Paimkime, pavyzdžiui, laiko sąvoką:
Laikas praeina! Laikai keičiasi! Visur girdime žmones taip sakant, ir nevalingai dvasioje iškyla vaizdinys: mes regime epochas, kurios besikeisdamos slenka pro mus!
Šis vaizdinys tampa įpročiu ir taip daugeliui pakloja tvirtą pamatą, ant kurio jie toliau stato, juo grindžia visus savo tyrinėjimus ir įtemptus apmąstymus. Tačiau neilgai trukus jie susiduria su kliūtimis, prieštaraujančiomis viena kitai. Net ir labai stengiantis, nebepavyksta visko suderinti. Jie pasimeta ir palieka spragas, kurių nebegalima užpildyti nepaisant visų įtemptų apmąstymų.
Ne vienas žmogus tuomet vaizduojasi, esą tose vietose, kur loginis mąstymas neranda atramos, jį turi pakeisti tikėjimas. Bet tai neteisinga! Žmogus neturi tikėti tais dalykais, kurių jis negali suvokti! Jis turi stengtis juos suprasti; juk kitaip jis plačiai atveria vartus paklydimams, o atsiradus paklydimams visuomet nuvertinama ir Tiesa.
Tikėti nesuvokiant – tėra vangumas, mąstymo tingumas! Tai neveda dvasios aukštyn, bet spaudžia ją žemyn. Todėl – aukštyn žvilgsnį; mes turime tikrinti, tirti. Toks siekis mumyse glūdi ne šiaip sau.
Laikas! Ar jis išties praeina? Kodėl remdamiesi tokia pamatine nuostata susiduriame su kliūtimis, kai siekiame mąstyti toliau? Labai paprasta – nes pagrindinė mintis klaidinga; mat laikas stovi vietoje! Tai mes skubame jo link! Mes veržiamės į laiką, kuris yra amžinas, ir ieškome jame Tiesos.
Laikas stovi vietoje. Jis išlieka tas pats – šiandien, vakar ir po tūkstančio metų! Keičasi tik formos. Panyrame į laiką, kad pasisemtume iš jo įrašų klodų, kad laiko sankaupose praplėstume savo žinojimą! Juk jis nieko neprarado, viską išsaugojo. Jis nepasikeitė, nes yra amžinas.
Taip pat ir tu, žmogau, tu visuomet tas pats, ar esi jaunas, ar senas! Išlieki tuo, kas tu esi! Argi tu pats dar to nepajutai? Negi nepastebi aiškaus skirtumo tarp formos ir savojo „Aš“? Tarp kūno, veikiamo pokyčių, ir tavęs, dvasios, kuri yra amžina?
Jūs ieškote Tiesos. Kas gi yra Tiesa? Ką šiandien vis dar laikote Tiesa, rytoj jau pripažinsit klaidomis, kad vėliau tose klaidose ir vėl atrastumėte Tiesos grūdelius! Juk net ir apreiškimai keičia savo formas. Taip jūsų nepaliaujami ieškojimai tęsis, bet toje kaitoje subręsite!
Tačiau Tiesa visada išlieka tokia pati, ji nesikeičia, nes ji yra amžina! O kadangi ji amžina, žemiškaisiais pojūčiais, kurie težino formų kaitą, niekada nebus įmanoma suvokti jos be iškraipymų, iš tikrųjų!
Todėl tapkite dvasingi! Tapkite laisvi nuo visų žemiškų minčių ir turėsite Tiesą, būsite Tiesoje, nuolatos apšviesti jos tyros Šviesos maudysitės joje, nes ji apgaubs jus visą. Jūs panyrate į ją, vos tik tampate dvasingi.
Tuomet jums nebereikės sunkiai studijuoti mokslo disciplinų, jums nebereikės baimintis paklydimų, bet į kiekvieną klausimą atsakymą rasite pačioje Tiesoje; dar daugiau – tuomet nebeturėsite jokių klausimų, nes nė negalvodami žinosite viską, aprėpsite viską, kadangi jūsų dvasia gyvens tyroje Šviesoje, Tiesoje!
Todėl tapkite dvasiškai laisvi! Nutraukite visus saitus, kurie jus laiko pririštus prie žemės. Jei tuomet susidursite su kliūtimis, džiugiai pasitikite jas, juk jos jums reiškia kelią į laisvę ir jėgą! Laikykite jas dovana, iš kurios ilgainiui turėsite naudos, ir žaismingai jas įveiksite.
Viena iš dviejų: kliūtys iškyla prieš jus tam, kad per jas mokytumėtės ir tobulėtumėte, taip plėsdami savo kilimui skirtą arsenalą, arba tai kokios nors kaltės atoveiksmis – taip ją išrišite ir galite nuo jos išsivaduoti. Abiem atvejais jos veda jus į priekį. Todėl drąsiai skinkitės kelią – tai jūsų labui!
Kalbėti apie likimo smūgius ar išbandymus yra kvailystė. Kiekviena kova ir kiekviena kančia – tai pažanga. Taip žmonėms suteikiama proga išsklaidyti ankstesnių nusižengimų šešėlius; mat iš tos skolos niekam negali būti dovanotas nė skatikas, nes ir šiuo atžvilgiu judėjimas ratu pagal amžinuosius dėsnius Visatoje nekintamas – tų dėsnių, kuriuose atsiskleidžia kūrybinė Tėvo Valia, šitaip mums atleidžianti ir panaikinanti visą tamsą.
Menkiausias nukrypimas paverstų pasaulį griuvėsiais – taip aiškiai, taip išmintingai viskas sutvarkyta.
Tačiau ar tuomet neturi pulti į neviltį žmogus, kuriam dabar teks kompensuoti labai daug ką iš praeities, ar neapims jo siaubas dėl skolų padengimo būtinybės?
Vos tik to nuoširdžiai panorės, jis gali ramiai ir džiaugsmingai pradėti, jam nėra dėl ko rūpintis! Juk kompensacija gali būti pasiekta dėl priešpriešinės srovės, kylančios iš gėrio norėjimo jėgos – kaip ir kitos minčių formos, dvasinėje plotmėje ši srovė tampa gyva ir virsta galingu ginklu, ji pajėgi nuimti bet kokią tamsos naštą, bet kokią sunkenybę ir nuvesti vidinį „Aš“ į Šviesą!
Norėjimo jėga! Galia, kurios tiek daug žmonių nė nenujaučia esant – ji kaip nepaliaujamai veikiantis magnetas traukia giminingas jėgas, šitaip stiprėdama tarsi lavina, ir, susijungusi su dvasiškai panašiomis į ją jėgomis, veikia atbuline kryptimi, vėl pasiekia išeities tašką – pataiko į savo ištakas arba, tiksliau pasakius, į savo sukėlėją, ir kelia jį aukštai Šviesos link arba gramzdina giliau į dumblą bei purvą! Priklausomai nuo to, ko iš pradžių norėjo pats sukėlėjas.
Tas, kuris pažino šią nenutrūkstamą, neabejotinai vykstančią sąveiką, glūdinčią visoje Kūrinijoje, kuri neišvengiamai ima veikti ir vis labiau stiprėja, tas moka ja naudotis, turi ją mylėti, turi jos bijoti! Tokiam žmogui neregimas pasaulis aplink jį pamažu atgyja, nes jis jaučia jo veikimą taip aiškiai, jog visos abejonės išsisklaido.
Vos tik bent kiek į tai atkreipia dėmesį, jis neišvengiamai pajunta stiprias nepaliaujamos veiklos bangas, kurios veikia jį iš didžios Visatos, ir galiausiai ima jausti, kad jis pats yra stiprių srovių fokusavimo taškas, tarsi lęšis, kuris sugauna saulės spindulius, sutelkia juos į vieną tašką ir ten sukelia jėgą, kuri veikia tarsi kibirkštis, gali plūsti svilindama bei naikindama, bet taip pat gydydama, gaivindama bei teikdama palaimą ir kuri pajėgi įžiebti liepsnojančią ugnį!
Tokie lęšiai esate ir jūs, savo norėjimu gebantys šias nematomas jus pasiekiančias jėgos sroves sutelkti į galingą jėgą ir nukreipti gerais arba blogais tikslais, taip nešdami žmonijai palaimą arba pražūtį. Šitaip jūs galite ir turite uždegti sielose liepsnojančią ugnį – žavėjimosi gėriu, kilnumu, tobulėjimu ugnį!
Tam tereikia norėjimo jėgos, kuri tam tikra prasme žmogų paverčia Kūrinijos valdovu, tuo, kuris nulemia savo paties likimą. Jo paties norėjimas neša jam pražūtį arba išganymą! Nepermaldaujamai kuria jam atlygį ar bausmę.
Nesibaiminkite, kad tok pažinimas atitolins jus nuo Kūrėjo, susilpnins ligšiolinį tikėjimą. Priešingai! Šių amžinųjų dėsnių žinojimas, kuriuo galite naudotis, leidžia jums pamatyti visą Kūriniją kur kas didingesnę, savo didybe ji verčia giliau tyrinėjantį žmogų, apimtą pagarbios nuostabos, pulti ant kelių!
Tuomet žmogus niekada nebenorės ko nors blogo. Jis su džiaugsmu griebsis geriausio ramsčio, kokį tik gali turėti – meilės! Meilės visai nuostabiai Kūrinijai, meilės artimui, kad ir šiam atvertų tokio džiaugsmo, tokio galios suvokimo didingumą.