Įsižiūrėkime bent kartelį iš arčiau į visus tuos žmones, kurie šiandien ypač aktyviai ieško dvasinio pagalbininko, kurie vidujai pakiliai nusiteikę jo laukia. Jų nuomone, patys jie dvasiškai jau nuodugniai pasirengę jį atpažinti ir išgirsti jo Žodį!
Ramiai stebėdami išvysime didelį susiskaldymą. Kristaus misija, pavyzdžiui, daugybę žmonių paveikė ganėtinai keistai. Iš jos jie susidarė neteisingą vaizdą. To priežastis, kaip visuomet, buvo neteisingas savęs vertinimas, išpuikimas.
Vietoje ankstesniojo gilaus pagarbumo ir savaime suprantamos prarajos bei aiškios ribos santykyje su savo Dievu, iš vienos pusės įsivyravo verkšlenantis prašinėjimas, kuriuo visada norima tik gauti, bet jokiu būdu ne ką nors nuveikti pačiam. „Melskis“ jie, ko gero, priėmė, bet kad kartu dar yra žodžiai „ir dirbk“, tai yra „dirbk su savimi“, to jie žinoti nenorėjo.
Kita vertus, žmonės mano, kad yra tokie savarankiški, tokie nepriklausomi, jog viską gali padaryti patys ir, įdėję šiek tiek pastangų, netgi pasiekti dieviškumą.
Esama ir daug žmonių, kurie tik reikalauja ir tikisi, kad Dievas juos vaikysis. Kad jau jis kadaise pasiuntė savo Sūnų, tuo jis įrodė, kaip jam svarbu, kad žmonija su juo suartėtų, kad jam, ko gero, jos netgi reikia!
Kur bepažvelgsi, visur tik arogancija, jokio nuolankumo. Nėra teisingo savęs vertinimo. —
Pirmiausiai būtina, kad žmogus nusileistų nuo savo dirbtinės aukštumos, kad galėtų tapti tikru žmogumi, kad pradėtų savo kilimą aukštyn kaip tokį.
Šiandien jis, dvasiškai pasipūtęs, sėdi medyje kalno papėdėje, užuot abiem kojomis tvirtai stovė ant žemės. Todėl jis niekada ir negalės įkopti į kalną, jei prieš tai iš medžio neišlips ar iš jo neišvirs.
Veikiausiai per tą laiką visi tie, kurie po jo medžiu ramiai ir vadovaudamiesi sveika nuovoka ėjo žeme savu keliu ir į kuriuos jis išdidžiai iš aukšto žvelgė, jau bus pasiekę viršūnę.
Bet čia jam padės įvykiai, mat medis visai netrukus nuvirs. Galbūt tuomet žmogus dar atsikvošės, kai jis nuo klibios aukštumos taip kietai nukris ant žemės. Bet tuomet jau laikas jį spaus, nė valandos nebegalės jis sugaišti.
Dabar daugelis mano, kad viskas ir toliau gali vangiai tekėti sena vaga, kaip kad buvo tūkstantmečius. Plačiai ir patogiai sėdi jie savo foteliuose ir laukia stipraus pagalbininko.
Tačiau kaip įsivaizduoja jie tą pagalbininką! Tai tiesiog apgailėtina.
Pirmiausiai jie iš jo laukia, arba, teisingiau pasakius, iš jo reikalauja, kad jis kiekvienam asmeniškai parengtų kelią aukštyn į Šviesą! Jis turi pasistengti kiekvienos konfesijos pasekėjams nutiesti tiltus į Tiesos kelią! Jis turi padaryti tai taip lengvai ir suprantamai, kad kiekvienas galėtų suprasti be pastangų. Jo žodžiai turi būti parinkti taip, kad jų teisingumas savaime įtikintų mažus ir didelius visų sluoksnių žmones.
Jei tik žmogui reikia pačiam stengtis ir pačiam mąstyti, tuomet jis nėra tikrasis pagalbininkas. Juk jeigu jis yra pašauktas savo žodžiu vesti ir nurodyti tikrąjį kelią, tai jis, be abejo, privalo ir rūpintis žmonėmis. Tai jo reikalas įtikinti, pažadinti žmones! Juk ir Kristus atidavė savo gyvybę.
Tie, kurie šiandien taip mąsto, o tokių yra daug, gali nė nesivarginti, nes jie prilygsta kvailosioms mergelėms ir eina „Per vėlu“ link!
Pagalbininkas jų tikrai nepažadins, bet ramiai paliks toliau miegoti, kol vartai bus užverti ir jie negalės rasti įėjimo į Šviesą, kadangi jie negalės laiku išsivaduoti iš materijos sferos, o juk būtent tuo tikslu pagalbininko Žodis nurodė jiems kelią.
Mat žmogus nėra toks vertingas, kaip jis vaizduojasi esąs. Dievui jo nereikia, bet žmogui reikia jo Dievo!
Kadangi žmonija, siekdama vadinamosios pažangos, šiandien nebežino, ko ji, tiesą sakant, nori, ji turės pagaliau sužinoti, ką ji privalo!
Tokio tipo žmonės, ieškodami ir iš aukšto peikdami, praeis pro šalį, taip pat kaip daugybė anuomet praėjo pro tą, kurio atėjimui per apreiškimus viskas buvo jau paruošta.
Kaip galima dvasinį pagalbininką įsivaizduoti šitaip!
Jis nedarys žmonijai nė menkiausios nuolaidos ir reikalaus visur, kur laukiama, kad jis duosiąs!
Tačiau tas žmogus, kuris geba rimtai mąstyti, tuojau pat atpažins, kad būtent griežtame, beatodairiškame reikalavime mąstyti įdėmiai ir glūdi ta didžiausia vertė – tai, ko žmonijai, jau taip giliai įklimpusiai savo dvasios vangume, reikia išsigelbėjimui! Būtent tuo, kad pagalbininkas savo žodžių supratimui iš pat pradžių reikalauja dvasinio guvumo ir rimto noro, pastangų, jis be vargo atskiria pelus nuo grūdų jau pačioje pradžioje. Čia glūdi savaiminis vyksmas, kaip dieviškiesiems įstatymams ir būdinga. Ir čia žmonės pelnys tiksliai tai, ko jie iš tiesų nori. –
Bet yra dar vienas žmonių tipas, jie vaizduojasi esą ypač guvūs!
Šie, žinoma, susidarė visai kitokį pagalbininko vaizdą, ką galima aptikti skaitant pranešimus. Tačiau pastarasis yra ne mažiau groteskiškas, kadangi jie tikisi… dvasios akrobato!
Šiaip ar taip tūkstančiai jau mano, kad aiškiaregystė, aiškiagirdystė, nematerialių reiškinių suvokimas per pajautą ir pan., būtų didelė pažanga, tačiau iš tiesų taip nėra. Tokio pobūdžio išmokti, išugdyti ar net atsinešti įgimti sugebėjimai niekada negalės pakilti virš Žemės saitų, todėl sukasi tik žemesniųjų sferų ribose, o pastarosios niekada negalės pretenduoti į aukštumas ir todėl yra kone bevertės.
Nejaugi žmonijai norima padėti pakilti tuo, kad jai bus parodyti tos pačios pakopos subtiliosios materijos dalykai, ar mokant ją juos matyti ir girdėti?
Tai neturi nieko bendra su tikruoju dvasios pakilimu. Lygiai taip pat tai neturi jokios reikšmės žemiškajam vyksmui! Tai yra dvasiniai triukai, ne daugiau, pavieniams žmonėms – įdomūs, tačiau neturintys jokios vertės visai žmonijai!
Juk gana lengva suprasti, kad visi tokios padermės žmonės geidžia ir tokio pat pagalbininko, kuris galiausiai geba daugiau nei jie patys. –
Bet yra daug ir tokių, kurie žengia dar toliau, iki kuriozų. Tačiau jie patys laiko tai visiškai rimtais dalykais.
Tokie, pavyzdžiui, pagalbininko misijos įrodymu, o taip pat ir pagrindine sąlyga laiko faktą, esą pagalbininkas… negali persišaldyti! Kas gali persišaldyti, apie tą neverta nė kalbėti; juk jų nuomone tai idealiam pagalbininkui nedera. Stiprus žmogus bet kuriomis aplinkybėmis ir visų pirma dvasiškai privalo visiškai nekreipti dėmesio į tokius mažmožius.
Tai galbūt skamba kiek dirbtinai ir juokingai, bet yra paremta faktais ir tėra silpnas anuometinio šauksmo atkartojimas: „Jei esi Dievo Sūnus, tai padėk sau pats ir nuženk nuo kryžiaus“. Taip šaukia jau šiandien, pagalbininkui dar apskritai nepasirodžius jų akiratyje!
Vargšai, neišmanantys žmonės! Tas, kuris savo kūną lavina taip vienpusiškai, kad šis, veikiamas dvasios jėgos, tampa kuriam laikui nejautrus, anaiptol nėra išskirtinis ir didis. Tie, kurie juo žavisi, prilygsta praėjusių amžių vaikams, kurie atviromis burnytėmis ir žibančiomis akimis stebėdavo klajojančių juokdarių keistus kūno išraitymus, ir jiems sukildavo karštas noras išmokti daryti tą patį.
Ir kaip vaikai anuomet toje visiškai žemiškoje srityje, taip šiandien daugelis dabarties vadinamųjų dvasios ar Dievo ieškotojų nėra nė kiek toliau pažengę dvasinėje srityje!
Betgi samprotaukime toliau: anų laikų klajojantys artistai, apie kuriuos ką tik kalbėjau, vis labiau ir labiau tobulėjo, tapo akrobatais cirkuose ir varjetė. Jų sugebėjimai išaugo iki neįsivaizduojamo masto, kasdien dar ir šiandien tūkstančiai išpaikintų žmonių su vis nauja nuostaba, o dažnai ir su vidiniu šiurpuliu, stebi tuos pasirodymus.
Bet kokios naudos sau jie iš to gauna? Ką išsineša jie po tokių valandų? Nepaisant to, kad daugelis akrobatų savo pasirodymų metu rizikuoja net gyvybe. Visiškai nieko; juk ir tobuliausiai atliekami, visi šie dalykai visada turės likti tik varjetė ir cirkų ribose. Jie visuomet tarnaus tik pramogai, bet niekada neatneš naudos žmonijai.
Bet tokio pobūdžio akrobatikos dvasinėje srityje šiuo metu ieškoma kaip kriterijaus didžiam pagalbininkui atpažinti!
Palikime tokius žmones su jų dvasios juokdariais! Pakankamai greitai jie patirs, kur tai veda! Jie net nežino, ko iš tikrųjų tuo siekia. Jie klaidingai įsivaizduoja: didis yra tik tas, kurio dvasia taip valdo kūną, kad pastarasis nebežino, kas yra liga!
Bet kuris tokio pobūdžio lavinimas yra vienpusiškas, o vienpusiškumas duoda tik tai, kas nesveika, liguista! Tokiais dalykais nėra stiprinama dvasia, bet tik silpninamas kūnas! Pusiausvyra, būtina sveikai harmonijai tarp kūno ir dvasios, yra sutrikdoma, ir viskas baigiasi tuo, kad, galiausiai, tokia dvasia daug anksčiau atsiskiria nuo engiamo kūno, kuris jai daugiau nebegali suteikti stipraus, sveiko rezonanso jos žemiškam patyrimui. Tačiau tuomet pastarojo dvasiai trūksta, ir Anapus ji ateina nesubrendusi. Ji turės savo žemiškąją būtį patirti dar kartą.
Tai yra ne daugiau nei dvasiniai triukeliai, atliekami žemiškojo kūno sąskaita, kuris iš tiesų turi padėti dvasiai. Kūnas yra tam tikros dvasios vystymosi epochos dalis. Bet jei šis yra silpninamas ir engiamas, dvasiai jis ne itin naudingas; mat jo išspinduliavimas yra per silpnas, kad materijoje suteiktų jai tą jėgų visumą, kuri jai reikalinga.
Jei žmogus nori užgniaužti ligą, jis turi dvasiškai paveikti kūną ekstazės spaudimu, panašiai kaip mažuose dalykuose, kai dantų gydymo baimė gali nustelbti skausmą. Tokias stipraus susijaudinimo būsenas kūnas, neiškylant pavojui, atlaiko galbūt kartą ar kelis kartus, bet ne ilgesnį laiko tarpą – tada jis patirtų rimtą žalą.
Ir jei pagalbininkas daro ar pataria būtent tai, tuomet jis nėra vertas būti pagalbininku, nes taip jis nusižengia natūraliems Kūrinijos dėsniams. Žemiškasis žmogus privalo savo kūną saugoti kaip jam patikėtą turtą ir siekti sveikos harmonijos tarp dvasios ir kūno. Jei ji dėl vienpusiško engimo sutrikdoma, tai nėra jokia pažanga, joks pakilimas, bet esminė kliūtis žmogaus užduočiai Žemėje įvykdyti, kaip ir apskritai materijoje. Taip prarandama dvasios jėgų pilnatvė jos veikmės materijoje atžvilgiu, nes tam jai bet kuriuo atveju reikia ne pavergto, bet harmonijoje su dvasia esančio žemiškojo kūno jėgos!
Tas, kurį vadina meistru dėl tokių dalykų, yra menkesnis už mokinį, jis visiškai nieko neišmano apie žmogaus dvasios uždavinius ir apie tai, kas būtina jos vystymuisi! Dvasiai jis netgi kenkia.
Jau netrukus jie skausmingai suvoks savo kvailumą.
Tačiau kiekvieno netikro pagalbininko laukia kartus patyrimas! Jo kilimas Anapus gali prasidėti tik tuomet, kai pažinimą pasieks paskutinysis iš visų tų, kuriuos jis dvasiniais žaidimais sugaišino, ar net paklaidino. Tol, kol jo knygos, jo raštai toliau daro poveikį čia, Žemėje, jis Anapus bus sulaikomas, net jei jis tuo tarpu ten ir pasiekė didesnį pažinimą.
Kas rekomenduoja okultines pratybas, tas duoda žmonėms akmenis vietoj duonos, ir tuo parodo, kad neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas iš tiesų vyksta Anapus, o ką jau kalbėti apie visą pasaulio vyksmo mechanizmą! —