Tarsi tamsus audros debesis tvyro virš žmonijos. Slogi atmosfera. Vangiai, slopaus spaudimo sąlygomis veikia pavienių žmonių gebėjimas justi. Itin įtempti tik nervai, kurie veikia kūno jausmingumą ir instinktus, dirbtinai sujaudrinti neteisingo auklėjimo, neteisingų nuostatų ir saviapgaulės klaidų.
Šiandienos žmogus šiuo atžvilgiu nėra normalus, jis turi liguistą, dešimteriopai padidintą lytinį instinktą, kuriam jis daugybe formų ir būdų siekia sukurti kultą, tapsiantį visos žmonijos pražūtimi.
Visa tai užkrečiamai plinta it maro dvelksmas ir ilgainiui veikia ir tuos, kurie dar mėgina mėšlungiškai kabintis į idealą, plevenantį jų sąmonės paribyje. Kone ilgesingai tiesia jie į jį rankas, bet, vos tik jų žvilgsnis nukrypsta į aplinką, su sunkiu atodūsiu ir vėl jas nuleidžia, netekę vilties, palūžę.
Slogaus bejėgiškumo apimti su siaubu jie stebi, kokiu milžinišku greičiu blausiasi aiškus žvilgsnis, skiriantis dorovingumą nuo nedorovingumo, dingsta gebėjimas vertinti, o gebėjimas suvokti taip pakinta, kad daugelis dalykų, kurie dar neseniai būtų sukėlę pasibjaurėjimą ir panieką, labai greitai priimami kaip visiškai natūralūs, ir žmonės dėl jų nė nebesusimąsto.
Tačiau taurė greitai prisipildys ligi krašto. Turės įvykti siaubingas pabudimas!
Jau dabar kartais per tas juslių čaižomas mases nuvilnija staigus baugštus krūptelėjimas, visiškai instinktyvus, nesąmoningas. Netikrumas akimirkai apima vieną ar kitą širdį; bet pabudimas, aiškus jų nepadoraus elgesio pajutimas, neįvyksta. Tuomet pasitelkiamas dvigubas įkarštis, siekiant atsiriboti nuo tokios „silpnybės“ ar paskutinių pasenusios galvosenos „liekanų“, net visai jas užgožti.
Pažanga bet kokia kaina. Tačiau į priekį žengti galima dviem kryptimis. Aukštyn arba žemyn. Kaip pasirinksi. Dabar baisiu greičiu judama žemyn. Todėl susidūrimo smūgis neišvengiamai sutriuškins lekiančius žemyn, kai išmuš valanda ir jie susidurs su stipriu pasipriešinimu.
Šioje slogioje aplinkoje tvenkiasi audros debesis – vis tankesnis, pražūtingesnis. Dabar bet kurią akimirką galima laukti pirmojo žaibo blyksnio, kuris perskros tamsą ir liepsnodamas nušvies slapčiausius dalykus negailestingai, skvarbiai; būtent tas negailestingumas ir skvarbumas reiškia išsilaisvinimą tiems, kurie siekia Šviesos ir aiškumo, bet pražūtį tiems, kurie netrokšta Šviesos.
Kuo ilgiau šis debesis telks savo tamsį ir sunkį, tuo labiau akinantis ir bauginantis bus žaibas, kurį debesis pagimdys. Išsisklaidys nuolaidi glebinanti atmosfera, kuri savo vangumo klostėse slepia sėlinantį geidulingumą, nes po pirmojo žaibo blyksnio natūraliai plūstels šalto šviežio oro gūsis, nešantis naują gyvenimą. Staiga šaltoje aiškioje Šviesoje visos niūrios fantazijos išperos, netekusios savo veidmainiško melo rūbo, stos prieš pasibaisėjusios žmonijos akis.
Kaip galingo griaustinio trenksmas veiks sielas pabudimas, ir gyvasis neaptemdytos Tiesos šaltinis šniokšdamas galės lietis per taip išpurentą dirvą. Aušta laisvės diena. Išsilaisvinimas iš tūkstantmečius gyvavusio ir dabar didžiausią klestėjimą pasiekusio nedorovingumo jungo.
Apsižvalgykite! Pažvelkite į skaitinius, šokius, aprangą! Griaudamas visus barjerus tarp dviejų lyčių, dabartinis laikmetis labiau nei bet kada anksčiau siekia sistemingai temdyti pajautos tyrumą, jį aptemdžius iškreipti, uždėti jam klaidinančias kaukes, o galiausiai, jei tik įmanoma, visai uždusinti.
Kylančias abejones žmonės slopina didingomis kalbomis, kurios, įdėmiai pažvelgus, kyla tik iš viduje tvinksinčio lytinio potraukio, kad begale būdų – sumaniai ir negudriai, slapta ir atvirai – suteiktų vis naujo peno geiduliams.
Jie kalba apie laisvos, savarankiškos žmonijos pradžią, apie vidinės tvirtybės ugdymą, apie kūno kultūrą, nuogumo grožį, sutaurintą sportą, auklėjimą, kurio tikslas – tikrove paversti žodžius: „Tyram – viskas tyra!“, trumpai tariant, apie žmonijos giminės pakylėjimą atmetant bet kokį „perdėtą drovumą“, kad taip sukurtų kilnų laisvą žmogų, kuris formuosiąs ateitį! Vargas tam, kuris išdrįs pasakyti ką nors prieš! Tokį drąsuolį, garsiai stūgaudami, tarsi akmenimis kaip mat užmėto kaltinimais, teigiančiais neva tik netyros mintys gali paskatinti jį „įžvelgti čia kažką blogo“!
Šėlstantis supuvusio vandens verpetas, iš kurio sklinda svaiginantys, nuodijantys garai, kurie lyg morfijaus sukeltas kvaitulys gimdo sąmonę supainiojančias apgaules; į jas vis grimzta tūkstančiai ir tūkstančiai, kol nusilpę pražūva.
Brolis bando mokyti seserį, vaikai – savo tėvus. Tarsi audringas potvynis tai plūsta per žmoniją, ir siautulinga bangų mūša kyla ten, kur keletas susivokusiųjų, apimti pasibjaurėjimo, dar stovi vieniši kaip uolos jūroje. Į juos kabinasi daugelis tų, kurių jėgos tame šėlsme gresia išsekti. Gera į juos žiūrėti, į tas mažas grupeles, kurios stovi tarsi oazės dykumoje. Lygiai kaip ir oazės, jos gaivina, kviečia pailsėti ir atsigauti keliautoją, kuris sunkiai įveikė pražūtimi gresiantį samumą[1].
Tai, kas šiandien, pasitelkus gražų fasadą, iškilmingai propaguojama kaip pažanga, yra ne kas kita, kaip dangstomas didžiulio begėdiškumo skatinimas, bet kokios kilnesnės žmogaus pajautos apnuodijimas. Didžiausia epidemija, kuri kada nors buvo ištikusi žmoniją. Ir keista: daugelis tarsi tik ir laukė, kad jiems būtų suteikta įtikinama dingstis patiems save pažeminti. Nesuskaičiuojamai daugybei žmonių tai labai priimtina!
Tačiau kas išmano dvasinius dėsnius, veikiančius Visatoje, su pasibjaurėjimu nusisuks nuo šiandienos siekių. Tik pažvelkime į vieną iš „nekalčiausių“ malonumų: „šeimynines pirtis“.
„Tyram – viskas tyra!“ Tai skamba taip gražiai, kad prisidengus šiuo maloniu skambesiu galima šį tą sau leisti. Tačiau bent kartą panagrinėkime paprasčiausius subtiliai-materialius procesus tokioje pirtyje. Tarkime, susirinko trisdešimt skirtingos lyties asmenų, ir dvidešimt devyni iš jų iš tiesų visais atžvilgiais yra tyri. Prielaida, kuri iš principo neįmanoma, nes teisingiau būtų manyti priešingai, ir net tai pasitaiko retai. Bet padarykime tokią prielaidą.
Tas vienintelis, trisdešimtasis, paveiktas reginio, turi netyrų minčių, nors išoriškai jis, galbūt, elgiasi visiškai nepriekaištingai. Šios mintys tuoj pat subtiliai-materialiai įsikūnija ir tampa gyvomis minčių formomis; jos slenka link stebėjimo objekto ir prilimpa prie jo. Tai yra suteršimas, ir nesvarbu, ar jis pasireiškia kokiais nors žodžiais ar fiziniais veiksmais, ar ne!
Tas nešvarumais apdrėbtas asmuo nešiosis šį purvą, kuris gali pritraukti panašias aplink klaidžiojančias minčių formas. Dėl to purvas aplink jį tirštės ir tirštės, kol galiausiai gali pradėti jį klaidinti ir nuodyti, panašiai kaip parazituojantis vijoklis dažnai pražudo net sveikiausią medį.
Štai tokie subtiliai-materialūs procesai vyksta vadinamosiose „nekaltose“ šeimyninėse pirtyse, per žaidimus draugijoje, šokiuose ir panašiai.
Tačiau reikia turėti omenyje, kad į tokias pirtis ir pramogas visada eina būtent tie, kurie sąmoningai ieško ko nors, kad tokiais reginiais labiau sujaudrintų savo mintis ir jausmus! Nėra sunku paaiškinti, koks purvas šitaip kaupiamas, nors išoriškai, grubiai-materialiu lygmeniu, nieko nematyti.
Taip pat savaime suprantama, kad šie nuolat didėjantys ir tirštėjantys geidulingų minčių formų debesys palaipsniui turi daryti poveikį nesuskaičiuojamai daugybei žmonių, kurie patys tokių dalykų neieško. Juose sukyla panašios mintys – iš pradžių silpnos, po to stipresnės ir gyvybingesnės – kurios nuolat gauna peno iš įvairių vadinamosios „pažangos“ apraiškų jų aplinkoje, ir taip, vienas paskui kitą jie slysta į klampų tamsų srautą, kuriame gebėjimas suvokti tikrąjį tyrumą ir dorovingumą vis labiau slopsta, kol galiausiai viskas nugarma į visiškos tamsos gelmes.
Progas ir paskatas tokiems nežabotiems išvešėjimams privalu pašalinti pirmiausia! Jos yra ne kas kita kaip veisyklos, į kurias maru apkrėstas nedorovingų žmonių knibždėlynas gali mesti savo mintis, kurios išvešėdamos šauna aukštyn ir niokodamos užplūsta visą žmoniją, kurdamos vis naujas veisyklas, galiausiai sudarančias milžinišką pasibjaurėtinos augmenijos lauką, iš kurio sklinda nuodingas tvaikas, dusinantis ir gerus dalykus.
Atsikvošėkite iš šio kvaitulio, kuris kaip narkotikas tik tariamai jus pastiprina, bet iš tikrųjų glebina ir veikia pražūtingai.
Natūralu, nors ir liūdna, kad pirmiausia būtent moteriškoji lytis vėl peržengia visas ribas ir savo apranga be skrupulų nusirito iki kekšiškumo.
Tačiau tai tik įrodo subtiliai-materialių procesų išaiškinimo teisingumą. Būtent moteris, iš prigimties apdovanota stipresniu pajautos gebėjimu, pirmoji ir giliau sugeria šiuos maru apkrėsto subtiliai-materialaus minčių formų pasaulio nuodus, pati to visiškai nesuvokdama. Ją šie pavojai veikia labiau, todėl ji pirmiausia įtraukiama ir nesuvokiamai greitai bei akivaizdžiai peržengia visas ribas.
Ne veltui sakoma: „Kai moteris tampa bloga, ji būna blogesnė už vyrą!“ Tai galioja visais atžvilgiais, ar tai būtų žiaurumas, neapykanta, ar meilė! Moters veiksmai visuomet bus ją supančio subtiliai-materialaus pasaulio padarinys! Žinoma, esama ir išimčių. Tačiau tai neatleidžia jos nuo atsakomybės; juk ji turi gebėjimą stebėti apninkančius ją įspūdžius ir pakreipti savo norėjimą bei veikimą pagal savo valią, jei tik… ji nori! Tai, kad dauguma to, deja, nedaro, yra moteriškosios lyties yda, kurią lemia tik šių dalykų neišmanymas.
Tačiau dabarčiai blogiausia yra tai, kad iš tiesų tautos ateitį savo rankose laiko moteris. Ji ją formuoja, nes moters sielos būklė daro didesnį poveikį palikuonims nei vyro. Kokį nuosmukį atneš dėl to ateitis! Neišvengiamai! Ginklais, pinigais ar atradimais jo negalima sustabdyti. Taip pat nei gerumu, nei sumania politika. Čia reikia daug gilesnį poveikį darančių priemonių.
Tačiau ši milžiniška kaltė tenka ne tik moteriai. Ji visuomet bus tik tikslus veidrodinis atspindys to minčių formų pasaulio, kuris tvyro virš jos tautos. Šito nevalia pamiršti. Vertinkite ir gerbkite moterį kaip tokią, pagal tai ji susiformuos, taps tuo, ką joje matysite, ir taip jūs pakylėsite visą savo tautą!
Bet prieš tai moterų gretose turi įvykti didelis transformacijos procesas. Dabar jos yra tokios, kad išgijimas galimas tik nuodugniai išoperavus, per prievartą negailestingai pjaunant, kai kiekvienas auglys pašalinamas aštriu peiliu ir metamas į ugnį! Kitaip jie sunaikintų ir visas sveikas dalis.
Dabartinis laikmetis nesulaikomai skuba šios būtinosios visos žmonijos operacijos link – greičiau, vis greičiau, galiausiai pats ją iššaukdamas! Tai bus skausminga, siaubinga, bet šio vyksmo baigtis – išgijimas. Tik tada bus metas kalbėti apie dorovingumą. Šiandien tai prilygtų per audrą tariamiems ir jos nutildomiems žodžiams.
Tačiau praėjus metui, kai nuodėmių Babeliui buvo lemta žlugti, nes jis supuvo ir sugriuvo iš vidaus, kreipkite dėmesį į moteriškąją lytį! Tai, ką ji daro ir ko nedaro, visuomet parodys jums, kokie jūs esate, nes ji dėl subtilesnės pajautos gyvena tuo, ko nori minčių formos.
Be to, ši aplinkybė suteikia mums tikrumo, jog mąstant ir juntant tyrai, moteriškumas pirmasis greitai pakils link to idealo, kurį laikome tauraus žmogaus pavyzdžiu. Štai tuomet įsigalės dorovingumas, akinančiai tviskėdamas savo tyrumu!
[1] Samumas – sausas, labai karštas ir smarkus dykumų vėjas (vert. pastaba)