Ko jūs ieškote? Sakykite, ką reiškia tas nevaldomas veržimasis? It ūžesys jis sklinda per pasaulį ir knygų antplūdis užtvindo visas tautas. Mokslininkai rausiasi senuose raštuose, tyrinėja, laužo galvas iki dvasinio išsekimo. Pranašai staiga pasirodo, kad įspėtų, pažadėtų… iš visų pusių staiga, tarsi karštinėje, norima skleisti naują šviesą!
Šitaip visa tai dabar siaučia virš sujauktos žmonijos sielos – ne stiprina ir ne gaivina, bet svilina, sekina, siurbia paskutines jėgas, kurios jai, sudarkytajai, šioje dabarties tamsybėje dar buvo likusios.
Tai šen, tai ten pasigirsta kuždesys, murmesys – stiprėjant laukimui kažko, kas turi ateiti. Neramus kiekvienas nervas, įtemptas nesąmoningo ilgesio. Viskas kunkuliuoja, tvinsta, o virš viso to tvyro tarsi gūdus, slopinantis apkvaitimas. Pragaištį nešantis. Kas turi iš jo gimti? Sąmyšis, silpnadvasiškumas ir pražūtis, jei nebus galingai perdrėkstas tamsusis sluoksnis, šiuo metu dvasiškai gobiantis Žemės rutulį, kuris purvinos pelkės minkšta klampyne bet kurią aukštyn kylančią laisvą šviesią mintį įsiurbia ir uždusina, dar prieš jai sustiprėjus, bauginančia liūno tyla bet kokį gėrio norėjimą[1] užuomazgos stadijoje nuslopina, suardo, sunaikina, iki iš jo galėtų kilti veiksmas.
Tačiau šviesos ieškančiųjų šauksmas, kuriame glūdi jėga dumblui išsklaidyti, yra nukreipiamas šalin, jis nuaidi nepralaidžiu skliautu, kurį stropiai stato kaip tik tie, kurie vaizduojasi padedą. Jie siūlo akmenis vietoj duonos!
Pažiūrėkite į nesuskaičiuojamą daugybę knygų:
Žmogaus dvasia jomis nuvarginama, ne atgaivinama! Ir tai yra įrodymas, kad vis tai, kas siūloma, yra bergždžia. Juk tai, kas vargina dvasią, niekada nėra teisinga.
Dvasinė duona pastiprina iš karto, Tiesa suteikia atgaivą, o Šviesa – gyvybinių jėgų!
Juk paprastus žmones turi apimti neviltis, kai jie mato kokius mūrus aplink anapusybę kelia vadinamasis dvasios mokslas. Kas iš paprastų žmonių gali suvokti moksliškus sakinius, svetimą jiems raiškos būdą? Nejaugi anapusybė yra skirta tik dvasios mokslų atstovams?
Ir čia dar kalbama apie Dievą! Ar reikia įsteigti aukštąją mokyklą, kad žmogus ten pirmiausia įgytų sugebėjimus Dievybės sąvokai pažinti? Kur veda ši manija, kuri didžiąja dalimi įsišaknijusi garbės troškime?
Tarsi apsvaigę svirduliuoja skaitytojai ir klausytojai nuo vienos vietos prie kitos, nebūdami tikri, nelaisvi savo viduje, vienpusiški, nes juos nukreipė nuo paprasto kelio.
Klausykite, nevilties apimtieji! Pakelkite savo žvilgsnį, jūs, rimtai ieškantys: Kelias į tai, kas Aukščiausia, atviras kiekvienam žmogui! Mokytumas nėra vartai į jį!
Ar Kristus Jėzus, šis didis pavyzdys tikrajame kelyje į Šviesą, išsirinko savo mokinius iš išsimokslinusių fariziejų? Iš raštų tyrinėtojų? Jis paėmė juos iš kukliųjų ir paprastųjų tarpo, nes jiems nereikėjo kovoti su šia didele klaida, neva kelio į Šviesą reikia sekinančiai mokytis, neva jis turi būti sunkus.
Ši mintis yra didžiausias žmogaus priešas, ji yra melas!
Todėl šalin nuo visokeriopo moksliškumo ten, kur kalba eina apie švenčiausius dalykus žmoguje, kurie turi būti visiškai suvokti! Atsisakykite to, nes mokslas, kaip prastas žmogaus smegenų produktas, yra neišbaigtas darinys, tokiu ir turi likti.
Pamąstykite, kaip sunkiai įsisavintas mokslas galėtų vesti link Dievybės? Kas gi apskritai yra žinios? Žinios yra tai, ką gali suvokti smegenys. Bet juk smegenų suvokimo ribos tokios siauros, nes smegenys tvirtai susietos su erdve ir laiku. Amžinybė, begalybės samprata – jau vien to žmogaus smegenys negeba suvokti. Būtent to, kas neatsiejamai susiję su Dievybe.
Tačiau smegenys nuščiūva tos nesuvokiamos jėgos akivaizdoje, kuri persmelkia visa, kas egzistuoja, iš kurios jos pačios semiasi galios savo veikimui. Jėgos, kurią visi kasdien, kas valandą, kiekvieną akimirką junta kaip savaime suprantamą, kurią ir mokslas visada pripažino egzistuojant, bet kurią, vis dėlto, veltui siekiama aprėpti, suvokti smegenimis, taigi žiniomis ir protu.
Tad smegenų – mokslo kertinio akmens ir įrankio – veikla nėra pilnavertė, ir tas ribotumas, natūralu, būdingas jų kuriamiems kūriniams, taigi ir visoms mokslo rūšims. Todėl mokslas tinka kaip pasekėjas – geresniam supratimui, suskirstymui ir surūšiavimui to, ką jis gauna kaip duotybę iš visa ko priešakyje esančios kuriamosios jėgos, bet jis neišvengiamai žlunga, imdamasis vedančiojo ir kritikuojančiojo vaidmens, kol jis taip tvirtai susijęs su protu, t. y. su smegenų suvokimo geba.
Dėl šios priežasties mokytumas, o taip pat ir žmonija, juo besivadovaujanti, visuomet stringa pavienėse detalėse, nors kiekvienas žmogus, nešdamasis savyje didžią, neaprėpiamą visumą kaip dovaną, yra visiškai pajėgus be varginančio mokymosi pasiekti tai, kas tauriausia ir aukščiausia!
Todėl šalin tas bereikalingas dvasios vergystės kančias! Didysis Meistras ne veltui mus ragina: „Tapkite kaip vaikai!“
Tas, kuriame glūdi nepalenkiamas gėrio norėjimas, kuris stengiasi suteikti savo mintims tyrumo, jau atrado kelią link Aukščiausiojo! Visa kita jam bus suteikta. Tam nereikia nei knygų, nei dvasinio persitempimo, nei askezių, nei vienumos. Jis taps sveikas kūnu ir siela, išsilaisvins iš liguistų įkyrių apmąstymų priespaudos; juk visa, kas perdėta kenkia. Turite būti žmonėmis, ne šiltnamio augalais, kurie dėl vienpusiško vystymosi žūsta nuo pirmojo vėjo šuoro!
Pabuskite! Apsižvalgykite! Įsiklausykite į save! Vien tik tai gali atverti kelią!
Nekreipkite dėmesio į bažnyčių vaidus. Didis Tiesos nešėjas, Kristus Jėzus, Dieviškosios Meilės įsikūnijimas, neklausė apie konfesiją. Kas apskritai šiandien yra konfesijos? Laisvos žmogaus dvasios saistymas, jumyse gyvenančios dieviškos kibirkšties[2] pavergimas; dogmos, kurios Kūrėjo kūrinį, o taip pat jo didžią Meilę bando įsprausti į žmogaus mąstysenos štampuojamas formas, o tai reiškia Dieviškumo nužeminimą, sistemingą nuvertinimą.
Bet kurį rimtai ieškantį toks veikimo būdas atstumia, nes taip jis niekuomet negali vidujai išgyventi didžios tikrovės, dėl ko jo tiesos ilgesys tampa vis beviltiškesnis ir galiausiai jis nusivilia tiek savimi, tiek pasauliu!
Todėl pabuskite! Sugriaukite savyje dogmų mūrus, nusiplėškite raiščius, kad tyra aukščiausioji Šviesa galėtų prasiskverbti pas jus neiškreipta. Džiūgaudama tuomet kils į aukštybes jūsų dvasia, džiaugdamasi patirs ji visą didžią Tėvo meilę, kuri nežino žemiškojo proto ribų. Galiausiai jūs suprasite, kad esate jos dalis, suvoksite ją be vargo ir visiškai, susiliesite su ja, ir taip kasdien, kas valandą kaip dovaną įgausite naujų jėgų, kurios kilimą iš chaoso padarys jums savaime suprantamą!
____________________________________
[1] Vert. pastaba: Vokiškas terminas das Wollen šiame vertime perteikiamas žodžiu norėjimas. Juo nusakoma nuolatinė ikiveiksminė vidinė būsena – vidinės traukos formuojamas kryptingas norų srautas.
[2] Žr. paskaitą „Paklydimai“