Skaistumas yra sąvoka, kurią Žemės žmonės taip neįtikėtinai susiaurino, kad iš jos tikrosios reikšmės neliko visiškai nieko, jos prasmę net paslinko klaidinga linkme, kas turėjo sukelti natūralias pasekmes: šis iškraipymas daugelį žmonių bereikalingai prislėgė, o dažnai net užtraukė neapsakomą kančią.
Paklauskite bet kur, kas yra skaistumas, ir visur jums viena ar kita forma bus paaiškinta, kad tai yra kūno nepaliestumas – bet kuriuo atveju Žemės žmonių požiūris apsiriboja būtent tuo.
Tai taip akivaizdžiai liudija, kaip siaurai mąsto žmonės, paklūstantys protui, kuris pats ir nustatė ribas viskam, kas žemiška, kadangi jo žemiškos prigimties gebėjimai toliau nesiekia.
Kaip lengva tuomet būtų žmogui atrodyti skaisčiam ir taip įgyti skaisčiojo vardą, kartu besimėgaujant tuščiu savęs šlovinimu. Bet šitaip jis nė per žingsnį nepajudėtų aukštyn kelyje į šviesius sodus – Rojų, palaimingą galutinį žmogaus dvasios tikslą.
Žemės žmogui nebus jokios naudos, jei grubiai-materialų kūną jis išlaikys nepalytėtą, bet suterš savo dvasią, kuri tuomet niekada negalės peržengti slenksčių, per kuriuos kylama iš vienos pakopos į kitą.
Skaistumas yra kitoks, nei žmonės sau įsivaizduoja – jis apima kur kas daugiau ir yra didingesnis, jis nereikalauja priešintis prigimčiai; juk tai būtų nusižengimas dėsniams, vibruojantiems Dievo Kūrinijoje, kas būtinai turi neigiamų padarinių.
Skaistumas yra žemiška sąvoka Tyrumui įvardyti, kuris yra dieviškas. Kiekvienai žmogaus dvasiai skaistumas yra siekis grubiai-materialiai įkūnyti vos nujaučiamą atspindį to, kas dieviškoje plotmėje yra savaime suprantama. Tyrumas yra dieviškas, o skaistumas – tai žmogaus dvasios mėginimas jį atkartoti, taigi dvasinis jo atvaizdas, kuris gali ir turi tapti matomas žemiškoje veikloje.
Kiekvienai subrendusiai žmogaus dvasiai šito, kaip esminio principo, turėtų pakakti, kad skaistumas taptų tikrove. Tačiau Žemėje žmogus, spiriamas tam tikrų savanaudiškų norų, linkęs save apgaudinėti, įsivaizduodamas turįs tai, ko iš tiesų savyje visai neturi – vien tam, kad išpildytų savo troškimus.
Priešakyje žengia egoizmas ir slopina išties tyrą norėjimą! Žmogus to niekada pats sau nepripažins, jis tiesiog ramiai plaukia pasroviui. Jei jau visai nebežino kaip dar save įtikinti, siekį tenkinti savo abejotinus savanaudiškus troškimus, kuris dažnai būna labai vienareikšmis, jis vadina lemties vedimu, kuriam esą reikia atsiduoti.
Todėl kaip kelrodės gijos, kaip atramos jam reikia ir kitų nurodymų, kurie leistų patirti ir pažinti, kas gi skaistumas iš tiesų yra, koks jis pagal Dievo Valią, kuri jokio atotrūkio nuo prigimties Žemėje nenori.
Dieviškoje sferoje Tyrumas glaudžiai susietas su Meile! Todėl ir Žemėje žmogui nevalia mėginti jų atskirti, kad ir jį palytėtų kylanti iš to palaima.
Tačiau Meilė Žemėje taip pat tėra bjauri karikatūra to, kas ji yra iš tiesų. Todėl, prieš tai jos nepakeitus, Meilė negali tapti vieniu su Tyrumu, tokiu, koks jis iš tikrųjų yra.
Tad visiems, trokštantiems pasiekti skaistumą, duodu nurodymą, suteikiantį atramą, kurios žmogui Žemėje reikia, kad gyventų taip, kaip įtvirtinta Kūrinijos įstatyme, todėl priimtina ir Dievui:
„Tas, kuris visuose savo veiksmuose galvoja dar ir apie tai, kad nepakenktų savo artimui, juo pasitikinčiam, kuris nesiima nieko, kas vėliau galėtų artimą prislėgti, tas visuomet elgsis taip, kad dvasiškai liks neapsunkintas ir todėl jį iš tiesų galima vadinti skaisčiu!“
Šie paprasti žodžiai, teisingai juos suvokus, gali saugiai lydėti žmogų per visą Kūriniją ir nuvesti jį aukštyn, į šviesius sodus, jo tikrąją tėvynę. Šie žodžiai yra raktas, leidžiantis teisingai veikti Žemėje, nes juose slypi tikrasis skaistumas.
Dievo Sūnus Jėzus lygiai tą patį išreiškė žodžiais: „Mylėk savo artimą kaip save patį!“
Tačiau saugokitės, kad nepasiduotumėte senoms žmogiškoms klaidoms ir vėl nesusiaurintumėte ir iš dalies neiškraipytumėte šių žodžių prasmės tam, kad jie pasitarnautų jūsų savanaudiškiems tikslams, ramintų jus elgiantis neteisingai, užliūliuotų jūsų artimus nerūpestingumu ar net padėtų juos apkvailinti.
Priimkite šiuos žodžius taip, kaip juos iš tiesų reikia priimti, o ne taip, kaip jums atrodo patogu ir kaip dera su jūsų pačių norėjimu. Tuomet jie taps jums lyg aštriausias kalavijas jūsų rankoje, kuriuo galėsite įveikti visą tamsą, jei tik to norėsite. Leiskite jiems tapti gyvais jumyse teisinga prasme, kad gyvenimą Žemėje perprastumėte kaip džiūgaujantys ir dėkingumo kupini nugalėtojai!