Kūrinijoje viskas yra judėjimas. Judėjimas, visiškai dėsningai sukeltas Šviesos spaudimo, sukuria šilumą ir taip leidžia jungtis formoms. Taigi, be Šviesos judėjimo negalėtų būti, todėl žmogus gali įsivaizduoti ir tai, kad judėjimas Šviesos artumoje turi būti daug greitesnis, stipresnis nei ženkliai nutolus nuo jos.
Išties, tolstant nuo Šviesos judėjimas tampa vis lėtesnis ir vangesnis, ilgainiui tai gali net sukelti visų formų, susiformavusių esant aktyvesniam judėjimui, sustingimą.
Šiuo atveju žodį „Šviesa“, be abejo, reikia suprasti ne kaip kurio nors dangaus šviesulio šviesą, bet kaip Pirmapradę Šviesą, kuri pati yra gyvybė, taigi – Dievas!
Po šio vaizdinio, perteikiančio bendrąją proceso, vykstančio Kūrinijoje, apžvalgą, šiandien noriu sutelkti dėmesį į Žemę, kuri dabar sukasi daug toliau nuo Pirmapradės Šviesos nei kad buvo prieš daugelį milijonų metų, nes dėl žmonių ją vis labiau ir labiau veikė tamsos sunkis; mat žmonės, apimti juokingo pasipūtimo, nutolo nuo Dievo, vienpusiškai perdėtai ugdydami protą, kuris yra ir visada bus nukreiptas tik žemyn, į grubiąją materiją, nes būtent tam jis ir buvo duotas, tačiau su sąlyga, kad žmogus nė kiek netemdydamas gebės priimti visą spinduliavimą ir įspūdžius iš viršaus, iš šviesių Aukštybių.
Priekinėms smegenims tenka visas proto darbas, skirtas išorinei veiklai grubiausio medžiagiškumo aplinkoje, tai yra materijoje, o užpakalinės smegenys turi priimti ir tolimesniam apdorojimui perduoti įspūdžius iš viršaus, kurie yra lengvesni, šviesesni nei grubioji materija.
Šis harmoningas bendras dviejų smegenų dalių veikimas, duotas žmonių gerovei, dėl vienpusiško žmogaus atsidavimo tik žemiškai, taigi, grubiai-materialiajai veiklai buvo sutrikdytas ir ilgainiui visiškai nutrauktas, tiesiog užgniaužtas, nes priekinės smegenys dėl pernelyg aktyvios veiklos laikui bėgant turėjo neproporcingai stipriai išsivystyti, palyginus su apleistomis užpakalinėmis smegenimis, kurios dėl to darėsi vis neimlesnės ir silpo. Taip per tūkstantmečius, vykstant grubiai-materialiam dauginimuisi, atsirado prigimtinė yda; juk jau gimdami vaikai turėdavo daug labiau išsivysčiusias priekines smegenis, lyginant su užpakaline smegenų dalimi, kas ir kėlė grėsmę prabusti prigimtinei nuodėmei, kurios esmė – to disbalanso iš anksto nulemta būtinybė mąstyti tik apie tai, kas žemiška, kitaip tariant, kas yra priešinga kryptimi nuo Dievo.
Kiekvienam rimto norėjimo žmogui visa tai bus be vargo suvokiama, be to savo Žinioje paaiškinau tai įvairiapusiškai ir išsamiai.
Visas blogis Žemėje kilo dėl to, kad dėl savo dvasinės kilmės žmogus savo norėjimu galėjo spaudimu veikti visa kita, kas egzistuoja Žemėje, nors būtent dėl tos dvasinės kilmės jis galėjo ir turėjo veikti pakylėjančiai; juk tai buvo ir yra tikroji jo užduotis Antrinėje Kūrinijoje, kurioje visa, kas dvasiška, pagal savo prigimtį yra vedantysis pradas. Tačiau jis gali vesti aukštyn, kas būtų natūralu, bet lygiai taip pat ir žemyn, jei dvasinių būtybių norėjimas daugiausia krypsta į grynai žemiškus dalykus, kaip ir yra su Žemės žmonėmis.
Žinios apie Kūriniją, kurias pateikiau savo Žinioje, ir su jomis susijęs visų Kūrinijoje savaime veikiančių dėsnių, kuriuos galima dar vadinti gamtos dėsniais, išaiškinimas, be spragų parodo visą Kūrinijos audimą, kuris leidžia aiškiai pažinti visus procesus, taigi neginčijamai nuosekliai išskleidžia visą paveikslą – žmogaus viso gyvenimo tikslą, iš kur jis ateina ir kur eina, – todėl suteikia atsakymą į bet kurį klausimą, jei tik žmogus rimtai jo ieško.
Šiuo atveju turi sustoti net ir didžiausi piktavaliai priešininkai, nes jų suktos priekabės yra per menkos, kad niokodamos pažeistų tobulą išdėstytų argumentų pilnatvę ir atimtų iš žmogaus dar ir šią pagalbą.
Minėjau, kad judėjimas Kūrinijoje turi sulėtėti tuo labiau, kuo didesniu atstumu kas nors nutolsta nuo Pirmapradės Šviesos – nuo išeities taško, sukeliančio spaudimą, kurio pasekmė yra judėjimas.
Taip šiuo metu yra su Žeme. Dėl Žemės žmonių kaltės jos skriejimo orbita vis labiau tolo, todėl judėjimas lėtėjo, tapo vis vangesnis ir dėl to daug kas jau beveik pasiekė beprasidedančio stingimo stadiją.
Stingimas taip pat turi labai daug pakopų, pradžioje jį atpažinti ne taip lengva. Net šiam procesui progresuojant atpažinti jo vis tiek neįmanoma, nebent tam tikru momentu Šviesos žybsnis paskatintų stebėti kuo akyliausiai.
Tai yra sunku vien jau dėl to, kad viską, kas gyvena vis lėtėjančio judėjimo sferoje, kartu tolygiai apima vis stiprėjantis sutankėjimas, vedantis į sustingimą. Ne tik žmogaus kūną, bet viską, taip pat ir jo mąstymą. Tai liečia net mažiausias smulkmenas. Nepastebimai kinta ir pasislenka visos sąvokos, net tos, kurios susijusios su tikrąja kalbos prasme.
Žmogus negali pastebėti, kad tai vyksta su jo artimu, nes jį patį apima toks pats vangus vibravimas, jei tik pats jis vidujai, pasitelkęs stipriausią norėjimą ir atkaklumą, nesiekia dar kartą dvasiškai prasiskinti kelio aukštyn, kad taip vėl bent kiek priartėtų prie Šviesos, dėl ko jo dvasia pamažu taps judresnė, taigi lengvesnė, šviesesnė ir veiks žemišką pažinimą.
Tačiau tuomet persmelktas išgąsčio, su klaikiu siaubu jis pamatys, arba mažų mažiausiai pajus, kaip stipriai šioje Žemėje jau yra apimti sąstingio visų savokų iškraipymai. Tikrovei aprėpti stinga plataus akiračio, nes viskas įsprausta į siaurus rėmus, už kurių nebematyti, pro kuriuos nebeįmanoma prasiskverbti, ir ilgainiui jie neišvengiamai turi visiškai uždusinti viską, ką apribojo.
Jau ne kartą atkreipdavau dėmesį į iškreiptas sąvokas, tačiau dabar jos smukdamos pamažu ima stingti, pastoviai toldamos nuo Šviesos.
Nėra reikalo pateikti atskirų pavyzdžių, niekas į tokius paaiškinimus visiškai nekreiptų dėmesio arba pavadintų juos įkyriais knebinėjimais, nes žmonės yra pernelyg sustabarėję arba vangūs, kad norėtų apie tai nuodugniai mąstyti.
Taip pat jau pakankamai kalbėjau apie žodžio galią, apie tą slėpinį, kad net žmogaus žodis Žemės aplinkoje kurį laiką Kūrinijos vyksmui gali daryti kuriantį arba griaunantį poveikį, nes per garsą, toną ir žodžio sandarą išjudinamos Kūrinijos jėgos, kurios veikia ne pagal kalbėtojo intenciją, bet pagal žodžio prasmę, glūdinčią jo reikšmėje.
Tačiau reikšmę kadaise suteikė jėgos, kurias žodis išjudina, ir dėl to jos tiksliai sutaikytos su tikrąja prasme (arba atvirkščiai, prasmė su jomis), o ne su kalbančiojo norėjimu. Prasmė ir žodis kilo iš atitinkamo jėgų judėjimo, todėl jie yra neatsiejamas vienis!
Žmogaus mąstymas savo ruožtu išjudina kitus jėgų srautus, kurie atitinka mąstymo prasmę. Todėl žmogus turėtų stengtis parinkti teisingus žodžius savo mąstymo raiškai, o tuo pačiu ir teisingiau bei aiškiau justi.
Tarkime, žmogus paklausiamas kažko, apie ką jis yra girdėjęs, galbūt dar iš dalies ir matęs. Paklaustas, jis nedvejodamas teigtų tai žinąs!
Daugelio paviršutiniškų žmonių nuomone toks atsakymas būtų teisingas, bet iš tiesų jis klaidingas ir smerktinas; juk „žinoti“ reiškia gebėti pateikti tiksliq informaciją apie viską, nuo pradžios iki galo, apie kiekvieną detalę, be spragų ir iš savo patyrimo. Tik tuomet žmogus gali sakyti, kad jis žino.
Didelė atsakomybė glūdi pasakyme „žinojimas“ ir susijusioje su juo sąvokoje!
Taip pat jau kartą esu atkreipęs dėmesį į didelį skirtumą tarp to, kas „žinoma“, ir to, kas „išmokta“. Mokytumas dar toli gražu nėra tikrasis žinojimas, nes pastarasis gali būti tik asmeninis, paties žmogaus, o išmokti dalykai taip ir lieka tuo, kas priimama iš šalies.
Kažką girdėti ir, galbūt, iš dalies matyti, toli gražu dar nėra žinojimas! Žmogui nevalia tvirtinti: „žinau tai“, daugiausiai jis galėtų pasakyti: „apie tai girdėjau, tai mačiau“, tačiau jeigu nori elgtis teisingai, jis, kaip reikalauja tiesa, privalo sakyti: „aš to nežinau“!
Taip žmogus visais atžvilgiais pasielgtų teisingiau, nei kalbėdamas apie kažką, su kuo pats nėra susijęs, taigi, kas negali būti tikrasis jo žinojimas; fragmentiška informacija jis, pats nežinodamas tikrųjų sąsajų, tik sukeltų įtarimus dėl kitų žmonių ar juos apkaltintų, gal net bereikalingai užtrauktų jiems nelaimę. Todėl kiekvieną žodį, kurį norite panaudoti, kruopščiai pasverkite pajauta.
Tas, kuris mąsto giliau, kuris nenori tenkintis jau sustingusiomis sąvokomis, kad galėtų pateisinti save dėl tauškaus puikavimosi ir negero norėjimo, lengvai supras šį paaiškinimą ir, tyliai save pasitikrindamas, mokysis plačiau žvelgti į visa tai, ką jis kalba.
Tokie sąvokų susiaurinimai – o jų, kaip ir pražūtingų jų pasekmių, jau be galo daug – tapo Žemės žmonių įpročiu; godžiai pasigavę tai skatino proto vergai – kuo paslaugiausi liuciferiškų įtėkmių, nešančių sunkiausą tamsą, parankiniai.
Išmokite atidžiai stebėti ir teisingai panaudoti tas tėkmes šioje Kūrinijoje, kurios neša savyje Dievo Valią, taigi gryniausios formos Dievo Teisingumą. Tuomet vėl atrasite tikrąjį žmogiškumą, kuris iš jūsų buvo išplėštas.
Kiek daug kančių taip būtų išvengta ir kokia daugybė piktavalių žmonių netektų galimybės veikti.
Šiai blogybei priskirtina ir tai, kad Dievo Sūnaus Jėzaus gyvenimo vaizdavimas ne visais atžvilgiais atitinka faktus, dėl ko ilgainiui žmonių mąstymo veikiamas susiformavo visiškai klaidingas vaizdinys, išlikęs iki šiol. Lygiai taip pat buvo iškreipti Jo duoti žodžiai, kaip nutiko ir visiems į religijos lygmenį iškeltiems mokymams, kurie turėjo pakylėti žmones ir vesti jų dvasią tobulumo link.
Čia glūdi ir didžiulė visus žmones apėmusi sumaištis: jie vis mažiau geba iš tiesų vienas kitą suprasti, o dėl to auga ir klesti nesantaika, nepasitikėjimas, šmeižtas, pavydas ir neapykanta.
Visa tai yra neabejotini vis stiprėjančio sustingimo Žemėje ženklai!
Pakylėkite savo dvasią, pradėkite toliaregiškai ir visa apimančiai mąstyti ir kalbėti! Tam, žinoma, reikia, kad dirbtumėte ne tik protu, kuris priklauso grubiausiajai materijai, bet kad savo dvasiai vėl suteiktumėte galimybę vesti jūsų protą, turintį tarnauti jai taip, kaip nustatė jūsų Kūrėjas, leidęs jums, pradžioje dar nedeformuotiems, atsirasti čia, Žemėje.
Tiek daug dalykų jau pasiekė pirminę sustingimo būseną, netrukus ta būsena gali apimti visą jūsų mąstymą ir mintys turės tekėti standžiais geležiniais kanalais, kurie jums patiems kels vien slogumo jausmą, teiks kančią po kančios, kol galiausiai nusmukdys jus nuo žmogiškos būties į tuščios, tik tamsai tarnaujančiai mašinos lygmenį, toli nuo visos Šviesos. —