Kultas turi būti formą įgavęs siekis: tai, kas žemiškai nesuvokiama, kokiu nors būdu padaryti prieinamą žemiškajam suvokimui.
Tai turi būti formą įgavęs siekis, tačiau, deja, taip dar nėra, kitaip daug kas turėjo įgauti visiškai kitas formas – jeigu šios būtų kilusios iš paties siekio. Teisingo kelio sąlyga yra ta, kad išorinės formos kiltų būtent besiverždamos iš pačių vidaus gelmių. Tačiau viskas, ką matome šiandien, yra protu paremta konstrukcija, ir tik po to į ją tenka sprausti pajautas. Taigi, taip einama atvirkštiniu keliu, kurį, žinoma, lygiai taip pat galima vadinti kreivu arba klaidingu keliu, kuris vidujai niekada negalės būti išties gyvas.
Dėl to tiek daug dalykų įgauna griozdišką ir įkyrų pavidalą, nors kita forma jie būtų daug artimesni tikrajam norėjimui, o tik su juo ir gali būti susijęs įtikinamas poveikis.
Tiek daug gerais ketinimais grįstų dalykų, užuot įtikinę, neišvengiamai atstumia, nes jiems dar nebuvo rasta tinkama forma, kurios protas niekada ir negali suteikti tam, kas žemiškai nesuvokiama!
Taip yra ir bažnyčiose. Pernelyg aiškiai čia į pirmą planą iškyla proto konstrukcija, nukreipta į žemišką įtaką, ir taip daugelio gerų dalykų daromas įspūdis silpsta, nes jie atrodo nenatūralūs.
Savo ruožtu, nenatūralu gali atrodyti tik tai, kas neatitinka Kūrinijos dėsnių. Tačiau būtent tokių dalykų šiuolaikiniuose kultuose esama labai daug – juose viskas, kas prieštarauja natūraliems Kūrinijos dėsniams, tiesiog apgaubiama paslaptinga tamsa.
Bet būtent tuo, kad tokiuose dalykuose žmonės nesąmoningai niekada nekalba apie paslaptingą Šviesą, o visuomet tik apie tamsą, jie pataiko į esmę; juk Šviesai svetimas bet koks dangstymas šydais, taigi ir mistika, kuriai Kūrinijoje, kilusioje iš tobulos Dievo Valios ir savaime veikiančioje nekintamu ritmu, ir negali būti vietos. Nieko nėra aiškesnio už savo raštą audžiančią Kūriniją, kuri yra Dievo darbas!
Čia slypi sėkmės ir tvermės arba žlugimo paslaptis. Ten, kur viskas grindžiama tais gyvais Kūrinijos dėsniais, jie padeda, atneša sėkmę ir suteikia tvarumo. Tačiau ten, kur šių dėsnių nepaisoma, ar tai būtų dėl nežinojimo, ar dėl savavališkumo, po trumpesnio ar ilgesnio laiko neišvengiamai turi įvykti griūtis; mat toks darinys negali išlikti ilgai, nes neturi tvirto, nepajudinamo pagrindo.
Todėl tai, kas žmonių sukurta, tveria taip trumpai, nors taip nebūtinai turėtų būti. Taip yra ir su įvairiausio pobūdžio kultais, kuriuos vėl ir vėl tenka keisti, kad jie visiškai nesužlugtų.
Dievo Sūnus savo Žodyje paprasčiausiu ir aiškiausiu būdu Žemės žmonėms nurodė teisingą kelią, kaip jiems, prisiderinant prie Kūrinijos audimo, gyventi savo žemiškąjį gyvenimą, kad Dievo Įstatymai, pasireiškiantys Kūrinijos audimo procese, padėdami neštų juos ir keltų į šviesias Aukštumas, kad Žemėje būtų taika ir džiaugsmas.
Tačiau bažnyčios, deja, nesilaikė paties Dievo Sūnaus visiškai tiksliai išaiškinto ir parodyto kelio, vedančio į išvadavimą ir žmonių pakylėjimą, bet prie Jo mokymo pridėjo nemažai savo išgalvotų dalykų ir tuo natūraliai sukėlė painiavą, kuri turėjo baigtis susiskaldymu, nes visa tai neatitiko Kūrinijos dėsnių, ir dėl to, kad ir kaip keistai tai skambėtų, yra priešinga aiškiam Dievo Sūnaus mokymui, nors būtent pagal Jį jie savo vadina krikščionimis.
Taip yra, pavyzdžiui, su popiežiškųjų krikščionių Marijos kultu. Argi Jėzus, kuris mokė žmones visko – kaip jie turėtų mąstyti ir elgtis, netgi kaip turėtų kalbėti ir melstis, kad darytų tai, kas teisinga ir atitinka Dievo valią, – kada nors bent žodžiu užsiminė apie kažką panašaus? Ne, Jis to nepadarė! Ir tai yra įrodymas, kad to Jis nenorėjo, kad taip neturėtų būti!
Esama net Jo pasisakymų, įrodančių priešingus dalykus nei tie, kuriais remiasi Marijos kultas.
Bet juk krikščionys savo veiksmais nori sekti vien Kristumi, kitaip jie tiesiog nebūtų krikščionys.
Jei žmonės nuo savęs pridėjo daugiau ir popiežiškosios bažnyčios elgiasi kitaip, nei mokė Kristus, tai įrodo, kad ši Bažnyčia įžūliai iškelia save virš Dievo Sūnaus, kadangi ji siekia Jo žodžius patobulinti, įvesdama veiksmus, kurių Dievo Sūnus nenorėjo, nes priešingu atveju Jis, turint omenyje visa tai, ką Jis žmonėms davė, būtinai ir to būtų mokęs.
Be abejo, yra Dangaus Karalienė, kurią pagal žemiškąsias sąvokas galima būtų vadinti ir Pramote, o vis dėlto ji yra tyriausios skaistybės. Tačiau nuo amžių amžinųjų Ji yra aukščiausiose Aukštybėse ir niekada nebuvo įsikūnijusi Žemėje!
Ji ir yra ta, kurios spinduliavimo atvaizdą, bet ne realiai ją pačią, vienur ar kitur giliai sukrėsti žmonės kartais gali „pamatyti“ ar „pajusti“. Per ją taip pat dažnai ateina pagreitinta pagalba, kurią vadina stebuklais.
Bet išvysti šią Pirmapradę Karalienę tikrovėje, asmeniškai net brandžiausiai žmogaus dvasiai niekada neįmanoma, nes pagal nepalenkiamus Kūrinijos dėsnius tam tikros prigimties būtybė pajėgi matyti tik tą pačią prigimtį. Taip žemiškoji akis gali regėti tik tai, kas žemiška, subtiliai-materialioji akis – tik tai, kas subtiliai-materialu, o dvasinė akis – tik tai, kas dvasiška, ir taip toliau.
O kadangi žmogaus dvasia gali regėti tik tai, kas dvasiška, iš ko ji pati ir kilo, ji nėra pajėgi tikrovėje išvysti Pirmapradės Karalienės, kuri yra daug aukštesnės prigimties; jeigu dvasia kada nors apdovanojama tokia malone, ji gali išvysti tik dvasinį jos spinduliavimo atvaizdą, kuris atrodo lyg gyvas ir vien savo spinduliavimu gali būti toks stiprus, kad daro stebuklus ten, kur randa tam paruoštą dirvą, kurią suteikia nepalaužiamas tikėjimas arba gilus susijaudinimas kančioje ar džiaugsme.
Tai glūdi Kūrinijos veikime, kuris kyla iš tobulos Dievo Valios ir yra jos palaikomas. Šiame veikime nuo pat pradžių ir per amžius taip pat glūdi visokeriopa pagalba žmonėms, jei tik jie patys nuo jos nenusigręžia, norėdami būti tais, kurie esą išmano geriau.
Kūrinijoje veikia Dievas; juk ji yra Jo tobulas kūrinys.
Ir būtent dėl šio tobulumo, prieš Dievo Sūnaus žemiškąjį gimimą neišvengiamai turėjo įvykti ir žemiškas Jo pradėjimas. Teigiantis priešingai, abejoja Dievo darbų tobulumu, tuo pačiu ir paties Dievo, iš kurio Valios kilo Kūrinija, tobulumu.
Nekaltas prasidėjimas yra prasidėjimas tyriausioje meilėje, priešingas prasidėjimui iš nuodėmingo geismo! Tačiau žemiško gimimo be pradėjimo nebūna.
Jeigu žemiškas prasidėjimas, tai yra žemiškasis pradėjimas, kaip toks, negalėtų būti nekaltas, tuomet juk kiekvieną motinystę tektų laikyti suteršimu!
Per Kūriniją Dievas taip pat ir kalba, aiškiai rodo savo Valią.
Pažinti šią Valią yra žmogaus pareiga. Ir Dievo Sūnus savo Šventu Žodžiu nurodė teisingą kelią, mat patys žmonės nedėjo pastangų, taip vis labiau ir labiau įsipainiodami savaime veikiančiuose Kūrinijos dėsniuose.
Tasai nepakreipiamas Kūrinijos audimas ilgainiui turėjo neišmanančius ir neteisingai dėsnius taikančius žmones sunaikinti, bet tuo pačiu jis kelia žmoniją aukštyn, jei ji gyvena teisingai pagal Dievo Valią.
Žmogaus atpildas ir bausmė glūdi Kūrinijos audime, kurio eigą nepertraukiamai ir nekintamai kreipia pati Dievo Valia. Jame glūdi ir atstūmimas arba išvadavimas! Jis yra nepermaldaujamas ir teisingas, visada objektyvus, be savivalės.
Jame glūdi neapsakoma Dievo didybė, jo Meilė ir Teisingumas. Taigi, Jo kūrinyje, kurį Jis žmogui kartu su daugeliu kitų esybių suteikė kaip buveinę ir gimtinę.
Dabar jau atėjo laikas, kai žmonės turi apie tai sužinoti, kad jie, visiškai įsitikinę, pažintų Dievo veikimą, pasireiškiantį Jo kūrinyje!
Tuomet kiekvienas žemiškasis žmogus tvirtai stovės čia, Žemėje, kupinas džiaugsmingiausio norėjimo kurti ir kuo dėkingiausiai žvelgdamas į Dievą, nes pažinimas – per žinojimą – susies jį su Juo visiems laikams!
Norėdamas perduoti žmonėms tokį žinojimą, kuris suteiktų jiems aiškumo ir supratimo kupiną įsitkinimą dėl Dievo veikimo, persmelkto Jo Teisingumo ir Meilės, aš parašiau veikalą „Tiesos Šviesoje“, kuris nepalieka jokių spragų, kuriame slypi atsakymai į bet kurį klausimą, kuris žmonėms aiškiai parodo, kokie įstabūs Kūrinijos keliai, palaikomi daugybės Jo Valios tarnų.
Tačiau šventas yra tik Dievas!