Neįsipainiokite į pinkles, jūs, siekiantys pažinimo, bet tapkite regintys!
Pagal amžinąjį dėsnį jus slegia neatšaukiama atpirkimo prievolė, kurios niekada negalėsite suversti kitiems. Nuo to, ką užsikraunate sau savo mintimis, žodžiais ar darbais, negali išvaduoti niekas kitas, išskyrus jus pačius! Susimąstykite, juk kitaip dieviškasis Teisingumas tebūtų tuščias garsas, o kartu griuvėsiais virstų ir visa kita.
Todėl išsilaisvinkite! Nedelskite nė valandos, kad tai atpirkimo prievolei nustatytumėte galutinį terminą. Sąžiningas norėjimas to, kas gera, kas geriau, įgyjantis didesnės jėgos per iš tiesų išjustą maldą, atneša išvadavimą!
Be nuoširdaus, tvirto norėjimo, nukreipto į gėrį, atpirkimas niekada negalės įvykti. Tai, kas žema, nepaliaujamai, vėl ir vėl suteiks naujo peno savo tolesnei egzistencijai, ir taip reikalaus vis naujo atpirkimo – be atvangos – ir tie nuolat naujai iškylantys dalykai jums atrodys kaip vientisa nedorybė ar kančia! Bet tai – ištisa grandinė be pabaigos, saistanti vis iš naujo, dar prieš tai, kol ankstesniosios grandys galėjo būti išrištos.
Tad išvadavimas niekada neįvyks, nes visa tai nuolat reikalauja atpirkimo. Tai tarsi grandinė, prikaustanti jus prie žemės. Ir tuo pačiu egzistuoja labai didelis pavojus nusmukti dar žemiau. Todėl sutelkite pagaliau jėgas, kad pažadintumėte savyje gėrio norėjimą, jūs, tebesantys dar Šiapus, ar pagal jūsų sąvokas jau Anapus! Esant pastoviam gėrio norėjimui, atpirkimui turi ateiti galas, nes gero norintis ir taip veikiantis, nesuteikia naujo peno vis atsinaujinančiai prievolei atpirkti. Ir taip ateina išlaisvinimas, išvadavimas, kuris tik ir leidžia kilti į Šviesą. Išgirskite šį perspėjimą! Kito kelio jums nėra! Niekam!
Bet tuo pačiu nebelieka abejonių, kad niekada negali būti per vėlu. Atskirą poelgį, žinoma, turėsite atpirkti, atlyginti, bet tą akimirką, kai rimtai imate siekti gėrio, nustatote savo atpirkimo pabaigos gairę; būkite tikri, kad kada nors ta pabaiga turės ateiti ir tuomet prasidės jūsų kilimas! Tad galite džiaugsmingai imtis atpirkimo. Tai, su kuo tuomet dar susidursite, nutinka jūsų labui, priartina jūsų išvadavimo, išlaisvinimo valandą.
Tad ar dabar suprantate mano patarimo vertę: pradėti iš visų jėgų norėti gero, mąstyti tyrai? Nepaliauti, bet tvirtai to laikytis, pasitelkus visą savo ilgesį ir energiją! Tai kelia jus aukštyn! Tai keičia jus ir jūsų aplinką!
Atminkite, kad kiekvienas žemiškojo gyvenimo kelias tėra trumpa mokykla, kad palikus kūną jums patiems niekas nesibaigia. Jūs nepaliaujamai gyvensite arba mirsite! Nepaliaujamai mėgausitės laime arba nepaliaujamai kentėsite!
Tas, kuris puoselėja iliuziją, kad žemiškomis laidotuvėmis jam taip pat viskas išsisprendžia, už viską yra atlyginta, tegu apsisuka ir eina savo keliu, nes taip jis tesiekia pats save apgauti. Siaubo apimtas jis atsidurs Tiesos akivaizdoje ir… privalės pradėti savo kančios kelią! Jo tikrąjį „Aš“, atidengtą ir nebesaugomą kūno, kurio tankis supo jį tarsi pylimas, pritrauks, apsups ir sulaikys tai, kas jam gimininga.
Sutelkti jėgas, kad rimtai norėtų kilnesnių dalykų, kas galėtų jį išlaisvinti, pakylėti aukštyn, jam tampa sunkiau, ilgą laiką net neįmanoma, nes jį veikia tik gimininga aplinka, kurioje nėra jokios šviesios minties, galinčios jį pažadinti, palaikyti. Jam tenka dvigubai kentėti nuo viso to, ką pats sau sukūrė.
Dėl šios priežasties kilti aukštyn yra daug sunkiau nei gyvenant kūne, kai gėris keliauja greta blogio, kas tampa įmanoma tik dėl žemiškojo kūno apsaugos, nes… šis žemiškas gyvenimas yra mokykla, kur kiekvienam „Aš“ suteikiama tolimesnio vystymosi galimybė pagal jo laisvą valią.
Todėl sutelkite pagaliau jėgas! Kiekvienos minties vaisius sugrįš jums, čia ar ten, ir jums teks jį ragauti! Nė vienas žmogus negali išvengti šio neginčijamo fakto!
Kokia gi jums nauda iš to, jei slėpdamiesi nuo šios tikrovės, baikščiai bandote kišti galvą į smėlį? Narsiai pažvelkite faktams į akis! Taip tik palengvinsite savo padėtį, nes čia pirmyn judėti galima greičiau.
Pradėkite! Tačiau suvokdami, kad reikės atpirkti viską, kas buvo. Nelaukite, kaip daugelis kvailių, kad laimė tuojau pat nukris iš dangaus. Galbūt kai kuriems iš jūsų dar reikia išrišti milžinišką grandinę. Bet tas, kuris puola dėl to į neviltį, tik kenkia pats sau, nes nuo to jo apsaugoti neįmanoma, negalima to nuo jo nuimti. Atidėliodamas jis viską sau apsunkina, galbūt net ilgam laikui padaro neįmanomą.
Tai jam turėtų būti paskata negaišti daugiau nė valandos; juk tik žengęs pirmąjį žingsnį jis pradeda gyventi! Laimė tam, kuris ryžtasi, nuo jo nukris viskas – grandis po grandies. Milžiniškais šuoliais galės jis judėti pirmyn, džiūgaudamas bei dėkodamas – įveikti net ir paskutines kliūtis; nes jis taps laisvas!
Akmenys, kuriuos jo ankstesni klaidingi veiksmai sukrovė priešais jį tarsi sieną, neišvengiamai turėjusią trukdyti jam žengti pirmyn, dabar anaiptol nenurenkami, bet priešingai – kruopščiai dedami prieš jį, kad jis juos atpažintų ir įveiktų, nes jis turi kompensuoti visas klaidas. Tačiau netrukus, stebėdamasis ir gėrėdamasis, jis išvysta Meilę, kuri veikia aplink jį šiame vyksme, vos tik jam parodžius gerą valią.
Kelią jam palengvins švelnus rūpestis, toks pat kaip motinos, saugančios vaiką, bandantį žengti pirmuosius žingsnius. Jei iki šiol jo gyvenime būta dalykų, kurie slapta kėlė jam nerimastingą baimę, kuriuos jis verčiau visiems laikams paliktų ramybėje… visiškai nelauktai jam tenka susidurti su jais akis į akį! Jis turi apsispręsti, veikti. Įvykių seka akivaizdžiai verčia jį tai daryti. Jei jis tuomet išdrįsta žengti pirmą žingsnį, pasitikėdamas, kad gėrio norėjimas atves į pergalę, pražūtingas mazgas atsipalaiduoja, jis praeina ir yra išlaisvinamas.
Bet vos tik kaltė išrišta, tuoj kokia nors forma prie jo priartėja kita, taip pat reikalaudama išrišimo.
Taip vienas po kito sutrūksta lankai, kurie neišvengiamai turėjo veržti, slėgti. Jam pasidaro taip lengva! Ir tas lengvumo jausmas, kurį ne vienas iš jūsų jau tikrai kada nors patyrė, nėra iliuzija, bet iš tiesų nutikusių dalykų padarinys. Nebeslegiama dvasia tampa lengva ir pagal dvasinės Sunkio jėgos dėsnį staigiai kyla aukštyn, į tą sritį, kuriai dabar pagal savo lengvumą priklauso.
Šitaip dvasia nuolat kyla aukštyn, išsiilgtos Šviesos link. Blogio norėjimas slegia dvasią, daro ją sunkią, bet gėris kelia ją aukštyn.
Jėzus jums ir čia jau parodė paprastą kelią, kuris neklystamai veda į tikslą; juk gili tiesa slypi paprastuose žodžiuose: „Mylėk savo artimą kaip save patį!“
Tais žodžiais jis davė raktą į laisvę, parodė, kaip kilti! Mat neginčijamai galioja: ką padarote savo artimui, tą iš tiesų padarote tik patys sau! Tik sau patiems, nes pagal amžinuosius dėsnius viskas besąlygiškai grįžta pas jus: gera ar bloga, ar tai būtų jau čia, ar ten. Tai sugrįš! Tad šitaip jums nurodytas paprasčiausias kelias, kaip dera suprasti, kas yra žingsnis gėrio norėjimo link.
Savo būdu turite duoti artimui, tuo, koks esate! Nebūtinai pinigais ar turtu. Juk tuomet neturtingieji visiškai neturėtų galimybės duoti. Tas būdas, „savęs paties davimas“ santykyje su savo artimu, dėmesingumas ir pagarba, laisva valia jam rodomi – čia ir glūdi tasai „mylėjimas“, apie kurį mums kalba Jėzus, o taip pat pagalba, kurią savo artimui suteikiate, nes dėl to jis tampa pajėgus keistis arba toliau kopti į savo viršūnę, dėl to jis gali tapti stipresnis.
Tačiau grįžtamasis spinduliavimas, veikiant sąveikai, greitai kels jus aukštyn. Jis visuomet suteiks jums naujų jėgų. Svaiginančiu skrydžiu galėsite kilti į Šviesą.
Vargšai kvailiai, vis dar galintys klausti: „Ką laimėsiu, jei atsisakysiu tiek nuo seno įprastų dalykų ir pasikeisiu?“
Argi čia sandėris, kurį reikia sudaryti? Net jeigu jie laimėtų vien tai, kad taptų kilnesnio būdo žmonėmis, tai jau būtų pakankamas atlygis. Bet jis yra neaprėpiamai didesnis! Kartoju: pradėjęs norėti gėrio, kiekvienas nusistato ir savo atpirkimo prievolės, kurią jis privalės įvykdyti ir nuo kurios niekada negalės pabėgti, pabaigos gairę. To niekas negali padaryti už jį.
Tad tuo sprendimu jis nustato įžvelgiamą atpirkimo prievolės pabaigą. Tai vertybė, kuriai negali prilygti visi šio pasaulio turtai. Tokiu būdu jis, įnirtingai kovodamas, išsivaduoja iš vergovės grandinės, kurią jis pats sau nuolat kala. Todėl kilkite iš alinančio miego. Tegu pagaliau ateina prabudimas!
Šalin euforiją, kuri paralyžiuodama sukelia iliuziją, esą išvadavimas, duotas per Išganytoją, tapo jums apsaugos raštu, leidžiančiu visą gyvenimą nerūpestingai atsiduoti savo „Aš-manijai“, jei tik galiausiai vis dėlto įtikėsite, atsiversite ir paliksite šią Žemę tikėdami Išganytoju ir jo darbu! Kvailiai tie, kurie tikisi iš Dievybės tokio apgailėtino fragmentiško darbo! Juk tai reikštų blogio puoselėjimą! Pagalvokite apie tai, tapkite laisvi!