Jei tavyje blykstelėjo mintis, sulaikyk ją, neišsakyk tuojau pat, bet duok jai peno; nes sulaikoma tylomis ji tankėja ir įgauna jėgos, kaip garai veikiami priešslėgio.
Spaudimas ir sutankėjimas sukuria magnetinio veikimo savybę pagal dėsnį, kad visi stipresni dalykai traukia prie savęs silpnesnius. Dėl to tos pačios prigimties minčių formos yra iš visų pusių pritraukiamos, sulaikomos, vis labiau sustiprina savos, pradinės minties jėgą, bet tuo pačiu veikia taip, kad iš pradžių sukurta forma dėl svetimų formų prisijungimo yra nugludinama, pasikeičia ir įgauna vis besikeičiantį pavidalą, kol subręsta. Visa tai gerai jauti savyje, bet visuomet manai, esą tai tik tavo paties norėjimas. Tačiau nė viename dalyke tu nereiški vien tik savo paties norėjimo, visuomet kartu prisideda ir svetimas!
Ką sako tau šis vyksmas?
Kad tik sujungiant daugelį pavienių detalių galima sukurti ką nors tobulo! Sukurti? Ar tai teisinga? Ne, suformuoti! Juk iš tiesų nieko naujo sukurti neįmanoma, visuomet kalba eina tik apie naujo formavimą, nes visos pavienės detalės didžiojoje Kūrinijoje jau egzistuoja. Tik tas detales reikia priversti tarnauti tam, kad būtų einama tobulinimo keliu, ką ir duoda sujungimas.
Sujungimas! Neslysk per šį žodį paviršutinišku žvilgsniu, bet pamėgink į šią sąvoką įsigilinti: branda ir tobulumas pasiekiami per sujungimą. Šis principas glūdi visoje Kūrinijoje tarsi brangenybė, kuri prašosi būti iškelta į dienos šviesą! Jis glaudžiai susijęs su dėsniu, kad gauti galima tik duodant! O kas sąlygoja teisingą šių dėsnių suvokimą? Taigi, jų patyrimą? Meilė! Todėl didžiosios būties slėpiniuose Meilė ir yra didžiausia jėga, neribota galia!
Kaip sujungimas vysto, šlifuoja ir formuoja atkirą mintį, taip yra ir su pačiu žmogumi, ir su visa Kūrinija, kuri, niekada nesibaigiant jau egzistuojančių atskirų formų jungimuisi, vykstančiam veikiant norėjimo jėgai, įgyja vis naujus pavidalus, ir taip šis kelias atveda į tobulumą.
Pavienis žmogus tobulumo tau pasiūlyti negali, bet tik visa žmonija per savo savitumų įvairovę! Kiekvienas individas turi kažką, kas yra neatsiejama visumos dalis. Štai kodėl toli pažengęs žmogus, nepažįstantis daugiau jokių žemiškų geismų, myli visą žmoniją, o ne vieną žmogų, juk tik visa žmonija brandžioms jo sielos stygoms, išlaisvintoms per taurinimo procesą, gali leisti suskambėti dangiškos harmonijos akordu. Jo viduje harmonija, nes virpa visos stygos!
Sugrįžkime prie minties, kuri traukė prie savęs svetimas formas ir taip darėsi vis stipresnė: galiausiai stipriai sutelktomis jėgos bangomis ji sklinda iš tavęs, prasiskverbia pro tavo paties aurą ir daro įtaką tolimesnei aplinkai.
Tai žmonija vadina asmenybės magnetizmu. Nežinantys sako: „Tu kažką spinduliuoji!“ Priklausomai nuo asmenybės būdo – kažką nemalonaus ar malonaus. Traukiančio arba atstumiančio. Tai jaučiama!
Bet tu nieko nespinduliuoji! Procesas, dėl kurio kituose gimsta šis jausmas, kyla iš to, kad tu magnetiškai prie savęs trauki viską, kas dvasiškai yra tos pačios prigimties. Būtent tą trauką pajunta tavo artimas. Tačiau ir čia vyksta sąveika. Per tą ryšį kitas aiškiai jaučia tavo stiprybę, dėl to ir užgimsta „simpatija“[1].
Visuomet atmink: visa, kas dvasiška, kalbant mūsų sąvokomis, yra magnetiška, ir tau taip pat žinoma, kad stipresnės substancijos visuomet įveikia silpnesnes pritraukdamos, įsiurbdamos. Dėl to „iš vargšo (silpnojo) atimama ir ta menka dalis, kurią jis turi“. Jis tampa priklausomas.
Čia nėra jokios neteisybės, nes taip vyksta pagal dieviškuosius dėsnius. Žmogui tereikia sutelkti jėgas, norėti teisingai, ir jis bus nuo to apsaugotas.
Dabar, veikiausiai, iškelsi klausimą: o kas tuomet, jeigu visi norės būti stiprūs? Kai nebebus iš ko paimti? Tuomet, mielas drauge, tai virs savanoriškais mainais, kurių pagrindas yra dėsnis, kad tik duodant galima ir gauti. Todėl jokios stagnacijos nebus, tik bus panaikinta visa, kas yra nepilnavertiška.
Taip ir atsitinka, kad dėl vangumo daugelis tampa dvasiškai priklausomi, galiausiai kartais beveik nebegeba auginti savo minčių.
Būtina pabrėžti, kad viena kitą traukia tik panašybės. Iš čia ir posakis: „Toks tokį traukia“. Taip girtuokliai visuomet suras vieni kitus, „simpatiją“ jaučia rūkaliai, tauškaliai, lošėjai ir panašiai, tačiau ir kilnieji susiburia dėl aukšto tikslo.
Bet tęskime: tai, ko siekiama dvasiškai, galiausiai daro poveikį ir fiziškai, nes visa, kas dvasiška, prasiskverbia į grubiąją materiją – todėl turime nepamiršti Atoveiksmio dėsno, mat mintis nuolat išlaiko ryšį su savo ištakom, o šis sąryšis sukelia grįžtamąjį spinduliavimą.
Čia visuomet kalbu tik apie tikras mintis, kuriose glūdi sielos pajautos gyvybinė jėga. Ne apie smegenų substancijos, patikėtos tau kaip įrankio, jėgų švaistymą, kai smegenys formuoja tik greitai išnykstančias mintis, kurios klaikioje maišatyje iškyla it pamėkliškas rūkas ir, laimei, labai greitai išsisklaido. Tokios mintys tik eikvoja tavo laiką ir jėgas, ir taip tu iššvaistai patikėtą tau turtą.
Jei, pavyzdžiui, apie kažką rimtai mąstai, tai dėl tylėjimo galios ta mintis tavyje stipriai įsimagnetina, pritraukia visa, kas į ją panašu, ir taip yra apvaisinama. Ji bręsta ir peržengia įprastybės ribas, dėl to net prasiskverbia į kitas sferas ir iš ten sulaukia aukštesnių minčių antplūdžio… Įkvėpimas! Todėl įkvėpimui, priešingai nei mediumizmui, reikia, kad pagrindinė mintis išeitų iš tavęs paties, nutiestų tiltą į Anapus, į dvasinį pasaulį, idant ten sąmoningai semtum iš versmės.
Todėl įkvėpimas neturi nieko bendra su mediumizmu. Šitaip mintis tavyje subręsta. Tu imiesi ją įgyvendinti ir, sutankinęs savo jėga, realizuoji tai, kas nesuskaičiuojamomis pavienėmis detalėmis jau sklandė Visatoje kaip minčių formos.
Taip sujungimu ir sutankinimu iš to, kas dvasiškai jau seniai egzistavo, sukuri naują formą! Tad visoje Kūrinijoje visada keičiasi tik formos, nes visa kita yra amžina ir nesunaikinama.
Saugokis painių minčių, mąstymo lėkštumo. Paviršutiniškumas skaudžiai keršija; jis greitai nusmukdys tave, paversdamas svetimų įtakų arena, dėl ko labai lengvai tapsi niūrus, užgaidus ir neteisingas savo artimesnei aplinkai.
Jei turi tikrą mintį ir jos tvirtai laikaisi, sutelkta jėga galiausiai neišvengiamai spiria įgyvendinimo link; juk visa ko tapsmas vyksta išskirtinai dvasinėje plotmėje, nes bet kuri jėga yra tik dvasinė! Tai, kas tau po to tampa matoma, visada tėra paskutiniai prieš tai vykusio dvasinio-magnetinio proceso, kuris nuolat tolygiai vyksta pagal nustatytą tvarką, padariniai.
Stebėk, ir jei mąstysi bei jausi, netrukus gausi įrodymą, kad visas tikrasis gyvenimas iš tiesų gali būti tik dvasinis, vien jame glūdi ištakos, taip pat ir vystymasis. Neišvengiamai pasieksi įsitikinimą, kad visa tai, ką matai kūniškomis akimis, iš tikrųjų yra tik amžinai judėti spiriančios dvasios apraiškos.
Juk bet kurio veiksmo, net menkiausio žmogaus judesio, prieš tai visuomet buvo norėta dvasiškai. Kūnai čia yra tik dvasios sugyvinti įrankiai, kurie ir patys įgijo tankį vien veikiami dvasios jėgos. Lygiai kaip medžiai, akmenys ir visa Žemė. Kurianti dvasia viskam suteikia gyvybę, viską persmelkia, spiria judėti.
Bet kadangi visa materija, taigi ir žemiškai matoma, yra tik dvasinio gyvenimo rezultatas, tai tau nebus sunku suvokti, kad pagal artimiausio mus supančio dvasinio gyvenimo pobūdį susiformuoja ir žemiškos aplinkybės. Aišku, kad iš to logiškai seka štai kas: per išmintingą Kūrinijos sąrangą pačiam žmogui yra suteikta jėga formuoti sau aplinkybes pasitelkus paties Kūrėjo jėgą. Laimė žmogui, jei jis naudoja ją tik gėriui! Tačiau vargas, jei leisis suviliojamas panaudoti ją blogiui!
Žmogaus dvasia tik apsupta ir aptemdyta žemiškais geismais, kurie it šlakas prilimpa prie jos, ją apsunkina ir traukia žemyn. O jo mintys yra valios aktai, kuriuose slypi dvasios jėga. Žmogus gali nuspręsti, ar galvos gerai, ar piktai, ir taip gali nukreipti dieviškąją jėgą į gera ar į bloga! Čia glūdi atsakomybė, kuri tenka žmogui; juk atlygis arba bausmė už tai būtinai ateis, kadangi visos minčių pasekmės grįžta į išeities tašką per nustatytąją sąveiką, kuri niekada nenuvilia, kuri šiame procese yra absoliučiai nepajudinama, taigi, nepermaldaujama. Ir tuo pačiu nepaperkama, griežta, teisinga! Argi ne tas pats sakoma ir apie Dievą?
Jei daugelis tikėjimo priešininkų šiandien nieko nebenori girdėti apie Dievybę, tai niekaip negali pakeisti faktų, kuriuos pateikiau. Žmonėms tereikia praleisti žodelį „Dievas“, rimtai įsigilinti į mokslą ir jie ras lygiai tą patį, tik išreikštą kitais žodžiais. Tai argi ne juokinga dėl to dar ginčytis?
Nė vienas žmogus negali apeiti gamtos dėsnių, niekas negali plaukti prieš jų srovę. Dievas yra jėga, kuri lemia gamtos dėsnių vyksmą; jėga, kurios dar niekas nesuvokė, niekas nematė, tačiau kurios veikimą kiekvienas kasdien, kas valandą, kiekvieną sekundės dalelytę turi matyti, jį junta ir stebi, jei tik matyti nori: savyje, kiekviename gyvūne, kiekviename medyje, kiekvienoje gėlėje, kiekviename lapo plaušelyje, kai brinkstant pumpurui jis išsiveržia iš apvalkalo, kad atsidurtų šviesoje.
Argi nėra aklumas užsispyrusiai tam priešintis, kai kiekvienas, net ir tie patys užkietėję neigėjai, šios jėgos egzistavimą patvirtina, pripažįsta? Kas gi jiems trukdo šią pripažintą jėgą vadinti Dievu? Vaikiškas užsispyrimas? O gal tam tikra gėda, jog tektų pripažinti, kad visą tą laiką jie užsispyrusiai bandė paneigti tai, ko egzistavimas jiems buvo aiškus iš pat pradžių?
Veikiausiai nei viena, nei kita. Priežastis, ko gero, glūdi tame, kad žmonijai kone iš visų pusių pateikiami iškraipyti didingos Dievybės vaizdiniai, su kuriais ji, rimtai tyrinėdama, negalėjo sutikti. Juk visaapimanti ir viską persmelkianti Dievybės jėga turi būti sumenkinta ir nuvertinta, mėginant įsprausti ją į vaizdinį!
Giliai pamąsčius, joks vaizdinys negali su ja derėti! Būtent dėl to, kad kiekvienas žmogus neša savyje Dievo idėją, nuojautos kupinas jis priešinasi susiaurinimui tos didingos nesuvokiamos jėgos, kuri jį sukūrė, kuri jį veda.
Dogma kalta, jog daugelis, jai besipriešindami, bando peržengti bet kokias ribas, labai dažnai net pamindami jų viduje gyvenantį tikrumą.
Tačiau nebetoli ta valanda, kai ateis dvasinis pabudimas! Kai Išvaduotojo žodžiai bus teisingai aiškinami, jo didis Išvadavimo darbas teisingai suvokiamas; juk Kristus atnešė išvadavimą iš tamsos, kai nurodė kelią į Tiesą, veikdamas kaip žmogus parodė kelią į šviesias Aukštumas! O krauju ant kryžiaus Jis įspaudė savo įsitikinimo spaudą!
Tiesa niekada nebuvo kitokia, nei buvo jau anuomet, yra šiandien ir bus po dešimčių tūkstančių metų, nes ji yra amžina!
Todėl išmokite pažinti dėsnius, kurie slypi didžiojoje visos Kūrinijos knygoje. Paklusti jiems –reiškia mylėti Dievą! Nes tuomet tu neįneši nedarnos į harmoniją, bet prisidedi prie to, kad galingas akordas pasiektų pilnatvę.
Ar sakai: „savo noru paklūstu esamiems gamtos dėsniams, nes tai mano paties labui“, ar tari: „paklūstu Dievo Valiai, kuri atsiskleidžia gamtos dėsniuose“, ar „nesuvokiamai jėgai, kuri yra gamtos dėsnių variklis“… argi dėl to skirsis poveikis? Jėga yra, ir tu ją pripažįsti, juk privalai ją pripažinti, nieko kito tau nelieka, vos tik nors kiek pagalvoji… ir taip tu pripažįsti savo Dievą, Kūrėją!
Ši jėga veikia tavyje ir tau mąstant! Todėl nepiktnaudžiauk ja blogam tikslui, bet mąstyk gerus dalykus! Niekada nepamiršk: duodamas pradą minčiai, naudoji dievišką jėgą, kurios padedamas esi pajėgus pasiekti tai, kas tyriausia, aukščiausia!
Stenkis niekada nepamiršti, kad visos tavo mąstymo pasekmės – tiek geros, tiek blogos – sugrįžta pas tave proporcingai tavo minčių veikimo jėgai ir mastui.
Tačiau kadangi mintis yra dvasinė, tai ir pasekmės sugrįžta dvasinėje plotmėje. Todėl jos pasiekia tave, nesvarbu, ar čia, Žemėje, ar dvasinėje sferoje po tavo mirties. Juk jos, būdamos dvasinės, nėra susietos su materija. Iš to seka, kad kūno suirimas neatšaukia to, kas jau buvo pradėta! Atpildas per atoveiksmį tikrai ateis, anksčiau ar vėliau, čia ar ten, bet būtinai.
Dvasinis ryšys su visais tavo darbais išlieka tvirtas; juk ir žemiškų, materialių darbų ištakos per kuriančią mintį yra dvasinės, ir jie išlieka, net kai visa, kas žemiška, jau praėjo. Todėl teisingai sakoma: „Tavo darbai laukia tavęs tol, kol tavęs nepasiekė išrišimas per atoveiksmį“.
Ar vykstant kuriam nors atoveiksmiui tu dar tebesi Žemėje, ar ir vėl esi čia atėjęs, pasekmių jėga iš dvasinės sferos, atitinkamai pagal jų pobūdį, pasireiškia tiek gėriu, tiek blogiu per aplinkybes, tavo aplinką arba tiesiogiai pačiame tavyje, tavo kūne.
Čia tebūnie dar kartą ypatingai pabrėžta štai kas: tikrasis gyvenimas vyksta dvasinėje plotmėje! Jam neegzistuoja nei laikas, nei erdvė, todėl nėra ir atskirties. Jis yra virš žemiškų sąvokų. Dėl šios priežasties, kur bebūtum, pasekmės pasiekia tave tuo metu, kai pagal amžinąjį įstatymą vyksmo padarinys sugrįžta į išeities tašką. Niekas nepradingsta, viskas tikrai sugrįžta.
Tai kartu atsako į taip dažnai keliamą klausimą, kaip atsitinka, kad akivaizdžiai geriems žmonėms žemiškajame gyvenime kartais tenka sunkiai kentėti, kas laikoma neteisybe. Tai išrišimai, kurie turi juos ištikti!
Dabar žinai atsakymą į šį klausimą, nes tavo dabartinis kūnas čia nevaidina jokio vaidmens. Juk tavo kūnas – nesi tu pats, jis nėra visas tavo „Aš“, o tik įrankis, kurį pasirinkai arba kurį turėjai prisiimti pagal virš visa ko esančius dvasinio gyvenimo dėsnius, kuriuos gali vadinti ir kosminiais dėsniais, jei taip jie tau atrodo suprantamesni. Dabartinis žemiškas gyvenimas tėra trumpas tavo tikrosios būties tarpsnis.
Pribloškianti mintis, jei nebūtų išsigelbėjimo, nebūtų galios, kuri apsaugodama veikia priešpriešais. Ne vienas, prabudęs dvasios gyvenimui, turėtų pulti į neviltį ir verčiau trokštų toliau miegoti, eidamas sena vaga. Jis juk nežino, kas dar jo laukia, kas dar iš praeities pasieks jį per atoveiksmį! Arba, kaip žmonės sako: „Ką jam teks atitaisyti“.
Bet nesirūpink! Kai prabundi, išmintingoje didingos Kūrinijos sąrangoje tau parodomas ir kelias – toji norėjimo gero jėga, į kurią anksčiau jau ypatingai atkreipiau dėmesį, kuri išsirišančios karmos pavojus sušvelnina arba visiškai nustumia į šalį.
Net ir tai Tėvo Dvasia įdavė tau į rankas. Norėjimo gero jėga sukuria aplink tave ratą, kuris pajėgus išsklaidyti arba bent labai smarkiai susilpninti besiartinantį blogį, lygiai taip, kaip oro sluoksnis apsaugo Žemės rutulį.
Tačiau norėjimo gero jėga, ta stipri apsauga, auginama ir stiprinama tylėjimo galia.
Todėl, ieškantieji, dar kartą primygtinai jus raginu: išlaikykite savo minčių židinį švarų, o tuomet visų pirma pasitelkite didžią tylėjimo galią, jei norite kilti aukštyn.
Tėvas jau suteikė jums jėgos viskam, ji jumyse! Jums tereikia ją naudoti!
____________________________________
[1] Vert. pastaba: simpatija iš gr. sympatheia (συμπάθεια) – syn (σύν, „kartu, drauge”) + pathos (πάθος, „patirtis, nelaimė, emocija, būsena”). Žr. Merriam-Webster Dictionary, žodžiai „sympathy”, „pathos”.