„Vaikiškas“ – tai žodis, kurį žmonės, dėl savo lengvabūdiškos ir neapgalvotos kalbėsenos, dažniausiai vartoja neteisingai.
Dėl dvasios vangumo šis žodis išjaučiamas nepakankamai giliai, kad būtų galima teisingai jį suvokti. Tačiau tas, kuris nesuvokė jo visa apimtimi, niekada ir nesugebės teisingai jo panaudoti.
Ir vis tik būtent vaikiškumas nutiesia žmonėms tvirtą tiltą kilimui į šviesias Aukštybes, į kiekvieno žmogaus dvasios sugebėjimą bręsti, į tobulėjimą, idant ji amžinai galėtų būti šioje Kūrinijoje – Dievo Tėvo namuose, kur Jis leidžia žmonėms gyventi, jeigu… šie išlieka čia malonūs Jam svečiai. Svečiai, nedarantys žalos erdvėse, kurios kartu su visuomet gausiai nukrautu stalu jiems tebuvo maloningai suteiktos pasinaudoti.
Tačiau kaip stipriai šiuo metu žmogus nutolęs nuo vaikiškumo, kuris jam taip reikalingas!
Ir vis tik be jo jis nieko negalės pasiekti savo dvasiai. Dvasia turi būti vaikiška, nes ji yra ir liks Kūrinijos vaikas, net jei pasiekė visišką brandą.
Kūrinijos vaikas! Čia glūdi gili prasmė, nes dvasia turi išsivystyti į Dievo vaiką. Ar ji kada nors tai pasieks, priklauso tik nuo pažinimo lygmens – pažinimo, kurį ji pasiryžusi įgyti savo kelionėje per visas materijos sritis.
Tačiau kartu su šiuo pasiryžimu turi pasireikšti ir veiksmas! Dvasiniuose lygmenyse valia tuo pačiu yra ir veiksmas. Ten valia ir veiksmas visuomet yra vienis. Tačiau taip yra tik dvasiniuose lygmenyse, ne materijoje. Kuo tankesnis, sunkesnis materijos lygmuo, tuo veiksmas toliau nuo valios.
Tai, kad tankis veikia slopinančiai, matyti jau iš garso, kuris judėdamas turi prasiskverbti per materiją, slopinančią jį priklausomai nuo tankio pobūdžio. Tai aiškiai atpažįstama net tuomet, kai atstumai trumpesni.
Kai žmogus skaldo malkas arba kur nors statybose įkalinėja į sijas vinis, jo įrankio smūgį galima aiškiai matyti, tačiau garsas pasigirsta tik po kelių sekundžių. Tai taip krenta į akis, kad, ko gero, kiekvienas žmogus bent kartą bus kur nors tai patyręs.
Panašus, tik dar gerokai sunkesnis, kelias nuo valios iki veiksmo, kai žmogus yra Žemėje. Valia blyksteli dvasioje, ir dvasioje ji iš karto yra veiksmas. Tačiau siekiant valiai suteikti regimą formą grubiojoje materijoje, žmogui dar reikia grubiai-materialaus kūno. Vien tuomet, kai kūnas pagaunamas impulso, jis veikia vos po kelių sekundžių nuo valios blykstelėjimo. Šitaip eliminuojamas ilgiau trunkantis priekinių smegenų darbas, nors paprastai joms tenka tarpininkauti perduodant valią, kol ši paveikia kūno veiksmus.
Numatytasis kelias užtrunka kiek ilgiau. Be to, veiksmas kartais būna silpnas, kartais iš viso neįvyksta, nes per ilgesnį kelią norėjimas susilpnėja arba protas, įklimpęs nuolatiniuose apsvarstymuose, jį visiškai užblokuoja.
Nors tai ir nėra tiesiogiai susiję su šiuo klausimu, jį aptardamas norėčiau atkreipti dėmesį į Kūrinijos panašybių traukos dėsnio poveikį, kuris dažnai lieka nepastebėtas, bet vis dėlto aiškiai matomas ir žmonių elgesyje.
Žemiškuosius žmonių įstatymus sukūrė žemiškasis protas, jis juos ir įgyvendina. Būtent dėl to protu apsvarstyti planai, tai yra apgalvoti veiksmai, yra baudžiami griežčiau ir vertinami nepalankiau nei veiksmai, atlikti afekto būsenoje, tai yra neapgalvoti. Pastariesiems daugumoje atvejų taikomos lengvinančios aplinkybės.
Iš tiesų čia esama žmonėms nepastebimo sąryšio: nenumaldomai veikiant Kūrinijos dėsniui, protai visų tų, kurie besąlygiškai lenkiasi intelektui, veikia panašiai. Tokiems visa tai visiškai suprantama.
Tad tokiu būdu, to net nežinant, didesnioji kaltės atpirkimo dalis už afekto būsenoje atliktą veiksmą perkeliama į dvasinį lygmenį. Įstatymų leidėjai ir teisėjai apie tai nieko nenutuokia, nes jie remiasi visiškai kitais, grynai proto principais. Tačiau giliau apmąsčius ir pažinus, kaip veikia Kūrinijos dėsniai, visa tai atsiskleidžia visiškai kitoje šviesoje.
Juk ir kitų žemiškų nuosprendžių ar vertinimų atveju gyvieji Dievo įstatymai Kūrinijoje veikia savaime, visiškai nepriklausomai nuo žemiškai-žmogiškų įstatymų ir sampratų. Ko gero, nė vienam rimtam žmogui neateitų į galvą mintis, kad tikroji kaltė, o ne ta, kurią žmonės tiesiog tokia įvardija, taip pat ir Dievo įstatymų požiūriu galėtų būti panaikinta, vos tik atlikus žemiškojo proto padiktuotą bausmę!
Jau ištisus tūkstantmečius tai tarsi du atskiri pasauliai, kuriuos atskyrė žmonių veiksmai ir mąstymas, nors turėtų būti vienas pasaulis, kuriame veikia vien Dievo įstatymai.
Tokia žemiška bausmė gali išpirkti kaltę tik tuomet, jei įstatymai ir bausmės visiškai atitinka Dievo Kūrinijos įstatymus.
O afektų būna dvejopų. Pirmiausia, jau aprašytieji, kuriuos iš tiesų reikėtų vadinti impulsais; be jų, esama afektų, kurie blyksteli priekinėse smegenyse, taigi ne dvasioje, ir priklauso proto sričiai. Jie iš anksto neapgalvoti, tačiau jiems nederėtų taikyti tokių pačių lengvinančių aplinkybių kaip veiksmams-impulsams.
Tačiau teisingai ir tiksliai nustatyti skirtumą tarp jų pajėgs tik tie žmonės, kurie išmano visus Dievo Įstatymus Kūrinijoje ir nusimano, kaip šie veikia. Taip galės vykti tik ateityje, kai žmonės nebesielgs savavališkai, kadangi jų dvasinė branda bus tokia, kad jų dvasios galės vibruoti tik pagal Dievo įstatymus, kad ir ką jie darytų ir mąstytų.
Šis nukrypimas – tik paskata apmąstymams, jis nebuvo tikrasis paskaitos tikslas.
Tik įsidėmėkime, kad dvasiniuose lygmenyse valia ir veiksmas yra vienis, tačiau materialiuosiuose lygmenyse jie atskirti dėl pačios materijos prigimties. Todėl Jėzus jau kadaise žmonėms pasakė: „Dvasia pasiryžusi, bet kūnas silpnas!“ Kūnas – čia turimas omenyje jo grubus medžiagiškumas – nepaverčia veiksmu visko, kas dvasioje jau buvo valia ir veiksmas.
Tačiau dvasia, net ir būdama Žemėje grubiai materialiajame apvalkale, visuomet galėtų pasiekti, kad jos norėjimas taptų grubiai-materialiais veiksmais, jei tik ji nebūtų per daug vangi. Dėl šio vangumo ji negali suversti atsakomybės kūnui; juk kiekvienai dvasiai kūnas buvo suteiktas kaip įrankis, kurį jai privalu išmokti valdyti, kad naudotųsi juo tinkamai.
Tad dvasia yra Kūrinijos vaikas. Ir ji privalo būti čia vaikiška, jei nori įgyvendinti tą tikslą, dėl kurio yra Kūrinijoje. Proto arogancija lėmė, kad nuo vaikiškumo ji nutolo, nes negalėjo „suprasti“, kas iš tiesų tai yra. Tačiau dėl to dvasia Kūrinijoje neteko atramos, ir dabar Kūrinija, kad pati išliktų sveika, turi išstumti ją kaip svetimkūnį, ramybės drumstėją ir kenkėją.
Galiausiai žmonės savo neteisingu mąstymu ir veiksmais patys išsikas sau kapą.
Argi ne keista, kad bet kuris žmogus, norintis Kalėdų šventę įsileisti išties giliai, pirmiausia turi pabandyti nusikelti į vaikystę!
Bet juk tai pakankamai aiškus ženklas to, kad būdamas suaugęs jis visiškai nesugeba išgyventi Kalėdų šventės pajauta. Tai labai aiškus įrodymas, kad jis prarado kažką, ką turėjo būdamas vaiku! Kodėl gi tai nepriverčia žmonių susimąstyti!
Ir vėl tas dvasios vangumas, būtent jis trukdo žmonėms rimtai pasigilinti į tokius dalykus. „Tai vaikams, – galvoja jie, – o suaugusieji visiškai neturi tam laiko! Jiems reikia mąstyti apie rimtesnius dalykus“.
Rimtesnius! Sakydami „rimtesni dalykai“, jie turi omenyje vien žemiškų gėrybių vaikymąsi, tai yra proto darbą! Protas greitai nustumia šalin prisiminimus, kad neprarastų viršenybės, jei kartais būtų leista pasireikšti pajautai!
Visuose šiuose iš pažiūros smulkiuose faktuose būtų galima įžvelgti didžiausius dalykus, jei tik protas skirtų tam laiko. Tačiau jis turi viršenybę ir grumiasi dėl jos pasitelkdamas visą gudrybę ir klastą. Bet iš tiesų kovoja ne jis, bet tas, kas naudoja jį kaip įrankį ir už jo slepiasi: tamsa!
Ji nenori leisti, kad prisiminimuose žmogus surastų Šviesą. O kaip dvasia trokšta rasti Šviesą, pasisemti iš jos naujų jėgų, atpažinsite iš to, kad kartu su prisiminimais apie vaikystėje patirtą šventą Kalėdų naktį prabunda ir nenusakomas beveik skausmingas ilgesys, kuris gali trumpam suminkštinti daugelio žmonių sielas.
Ta suminkštėjimo būsena galėtų tapti geriausiu pagrindu prabudimui, jei ją išnaudotų nedelsiant, visa jėga! Deja, suaugusieji tuo metu tik panyra į svajas, tad kylanti jėga iššvaistoma, paleidžiama vėjais. Beklaidžiojant svajose galimybė praeina pro šalį, nesuteikusi jokios naudos, taip ir likusi nepanaudota.
Net jeigu daug kam tą akimirką nurieda kelios ašaros, žmonės jų gėdijasi, stengiasi nuslėpti, ryžtingai krestelėję galvą, suima save į rankas, ir tame geste dažnai galima įžvelgti nesąmoningą užsispyrimą.
Kiek daug žmonės galėtų iš viso to pasimokyti. Ne veltui į prisiminimus apie vaikystę įsipina tyli širdgėla. Tai nesąmoningas pajautimas, kad prarasta kažkas, kas paliko tuštumą – nebėra gebėjimo justi taip, kaip dar geba vaikas.
Tačiau tikrai esate ne kartą pastebėję, kaip nuostabiai, kaip gaivinančiai vien tik savo tyliu buvimu veikia kiekvienas žmogus, kurio akyse protarpiais žybčioja vaikiškos liepsnelės.
Suaugęs neturi teisės pamiršti, kad vaikiškumas – tai ne vaikiškai nebrandus elgesys. Tačiau jūs nežinote, kodėl vaikiškumas gali taip veikti, kas apskritai tai yra! Ir kodėl Jėzus sakė: „Tapkite kaip vaikai!“
Norėdami iš esmės suvokti, kas yra vaikiškumas, pirmiausia turite aiškiai suprasti, kad jis jokiu būdu nėra neatsiejamai susijęs su pačiu vaiku kaip tokiu. Juk tikrai ir patys pažįstate vaikų, kuriems stinga tikrojo, gražaus vaikiškumo! Taigi, būna vaikų be vaikiškumo! Piktybiškas vaikas niekada neatrodys esąs vaikiškas, lygiai kaip ir neklaužada – o teisingiau, neišauklėtas!
Iš to aiškiai seka, kad vaikiškumas ir vaikas yra du skirtingi dalykai.
Tai, kas Žemėje vadinama vaikiškumu, yra viena iš Tyrumo poveikio apraiškų! Tyrumo aukštesne prasme, ne tik žemiškai-žmogiška. Žmogus, gyvenantis dieviško Tyrumo spindulyje, suteikiantis Tyrumo spinduliui erdvės savo viduje, kartu įgyja vaikiškumą, nesvarbu, ar jis vis dar yra vaikas, ar jau suaugęs.
Vaikiškumas yra vidinio tyrumo padarinys, arba ženklas, kad toks žmogus atsidavė Tyrumui, tarnauja jam. Juk visa tai tik skirtingi būdai nusakyti vieną dalyką, bet iš tiesų visuomet kalbama apie tą patį.
Taigi, tik vidujai tyras vaikas gali spinduliuoti vaikiškumą, ir tik toks suaugęs, kuris puoselėja savyje tyrumą. Dėl to toks žmogus suteikia atgaivą, įneša gyvumo ir sužadina pasitikėjimą!
O ten, kur esama tikrojo Tyrumo, gali įsikurti ir tikra Meilė, nes Dievo Meilė veikia Tyrumo spindulyje. Tyrumo spindulys yra kelias, kuriuo ji ateina. Kitu keliu ji eiti negalėtų.
Pas tą, kuris neįsileido į save Tyrumo spindulio, Dievo Meilės spindulys niekada negalės rasti kelio!
Tačiau vaikiškumo žmogus atsisakė, kai nusisuko nuo Šviesos dėl vienpusiškos, vien protu paremtos mąstysenos, kuriai paaukojo viską, kas galėjo jį pakylėti, ir taip tūkstančiu grandinių pats save tvirtai prikaustė prie šios Žemės, tai yra prie grubiosios materijos, laikysiančios jį savo valdžioje tol, kol jis pats neišsivaduos; žemiška mirtis išsivadavimo nesuteiks, bet vien tik dvasinis prabudimas.