Pasaulis! Vartodamas šį žodį žmogus dažnai ištaria jį nesusimąstydamas, nesusikurdamas vaizdinio apie tai, koks gi jo minimas pasaulis iš tiesų yra.
Tačiau daugelis, kurie tuo metu bando įsivaizduoti kažką konkretaus, dvasioje regi nesuskaičiuojamą daugybę įvairiausio dydžio ir sandaros kosminių kūnų, išsidėsčiusius saulių sistemomis ir skriejančių visatoje savo orbitomis. Jie žino, kad kuo tikslesni didelio nuotolio prietaisai sukuriami, tuo daugiau ir vis naujų kosminių kūnų galima išvysti. Vidutinis žmogus tuomet tenkinasi žodžiu „begalybė“ ir čia ir yra jo klaidingos sampratos, kylančios dėl neteisingo įsivaizdavimo, pradžia.
Pasaulis nėra begalinis. Jis yra materiali Kūrinija, taigi Kūrėjo kūrinys. Kaip ir kiekvienas kūrinys jis yra šalia Kūrėjo ir, kaip toks, turi ribas.
Vadinamieji pažengusieji dažnai didžiuojasi pažinę, kad Dievas esti visoje Kūrinijoje, kiekvienoje gėlėje, kiekviename akmenyje, kad varomosios gamtos jėgos – tai Dievas, taigi visa tai, ko neįmanoma ištirti, kas tampa juntama, bet išties suvokta būti negali. Nuolat veikianti pirmapradė jėga, amžinai vis pats save plėtojantis jėgos šaltinis, beesybė Pirmapradė Šviesa. Tokie žmonės vaizduojasi esą jų suvokimas labai stipriai pažengęs, kai Dievą jie regi visur, atranda Jį visur kaip visa persmelkiančią varomąją jėgą, kurios veikimas nuolat nukreiptas į vieną tikslą – tolesnį vystymąsi vedantį į tobulybę.
Tačiau tai yra teisinga tik tam tikra prasme. Visoje Kūrinijoje mes susiduriame tik su Jo valia, taigi Jo Dvasia, Jo jėga. Jis pats yra aukštai virš Kūrinijos.
Materialioji Kūrinija nuo pat atsiradimo buvo saistoma nekintamų tapsmo ir suirimo dėsnių; nes tai, ką vadiname gamtos dėsniais, yra kuriančioji Dievo valia, kuri veikdama nuolat formuoja ir naikina pasaulius. Ši kuriančioji valia viena ir ta pati visoje Kūrinijoje, kuriai kaip viena visuma priklauso tiek subtiliai materialus, tiek grubiai materialus pasaulis.
Besąlygiška ir nepalaužiama pirmapradžių dėsnių, taigi pirmapradės valios, vienovė lemia, kad net menkiausias grubiai materialiosios Žemės procesas visuomet rutuliojasi tiksliai taip, kaip turi vykti kiekvienas vyksmas, net didingiausi visos Kūrinijos įvykiai – ir pats sukūrimo procesas.
Griežta pirmapradės valios forma yra neįmantri ir paprasta. Kartą ją pažinę, lengvai atrasime ją visur. Daugelis procesų yra painūs ir nesuprantami tik dėl to, kad daugybę kartų persipynė įvairialypio žmonių norėjimo suformuoti aplinkkeliai ir šalutiniai keliai.
Taigi Dievo kūrinys, pasaulis, būdamas Kūrinija, paklūsta tobuliems ir visame kame tokiais pačiais išliekantiems dieviškiesiems dėsniams, o taip pat yra iš jų atsiradęs ir jų ribojamas.
Menininkas, pavyzdžiui, taip pat esti savo kūrinyje, ištirpsta jame, tačiau pats kaip asmuo yra šalia jo. Kūrinys turi ribas ir yra laikinas, bet tai dar nereiškia, kad tokie yra ir menininko gebėjimai. Menininkas, būdamas kūrinio kūrėju, gali sunaikinti savo kūrinį, kuriame glūdi jo norėjimas, bet jo paties tai nepalies. Jis vis dar liks menininkas.
Mes pažįstame, atrandame menininką jo kūrinyje, jis tampa mums artimas, ir tam mums nėra būtina pamatyti jį asmeniškai. Mes turime jo kūrinius, jo norėjimas glūdi juose ir mus veikia, savo kūriniuose jis mus pasitinka, ir vis dėlto pats jis gali gyventi savo gyvenimą toli nuo mūsų.
Savarankiškai kuriantis menininkas ir jo darbas tėra blankus Kūrinijos santykio su Kūrėju atspindys.
Amžinas ir be pabaigos, taigi begalinis, tėra Kūrinijos ratas – nuolatinis tapsmas, nunykimas ir formavimasis iš naujo.
Šiame vyksme išsipildo ir visi apreiškimai bei pranašystės. Galiausiai per jį Žemei išsipildys ir „Paskutinis teismas“!
Paskutinis, tai yra galutinis teismas, kada nors įvyks kiekvienam materialiajam pasaulio kūnui, tačiau jis nevyksta vienu metu visoje Kūrinijoje.
Tai būtinas procesas toje Kūrinijos dalyje, kuri savo rate pasiekia tą tašką, kur turi prasidėti jos irimas, kad tolesniame kelyje ji galėtų vėl susiformuoti iš naujo.
Kalbant apie šį amžiną sukimąsi ratu, turimas omenyje ne Žemės ir kitų žvaigždių sukimasis apie jų saules, bet didysis, milžiniškas ratas, kurį turi apsukti visos saulių sistemos, tuo pat metu savitai judėdamos savo viduje.
Taškas, kuriame turi prasidėti kiekvieno pasaulio kūno irimas, yra tiksliai nustatytas – vėlgi jį nulemia natūralių dėsnių nuoseklumas. Labai konkreti vieta, kurioje irimo procesas turi rutuliotis, nepriklausomai nuo atitinkamo pasaulio kūno ir jo gyventojų būklės.
Rato bėgsmas nesulaikomai stumia ten link kiekvieną pasaulio kūną, be atidėliojimų stos valanda, kai turės įvykti suirimas, kuris, kaip ir visur Kūrinijoje, iš tiesų tereiškia virsmą, galimybę tolesniam vystymuisi. Tuomet kiekvienam žmogui išmuša „arba – arba“ valanda. Jis arba bus pakylėtas į Šviesą, jei siekia to, kas dvasiška, arba liks prikaustytas prie materijos, prie kurios yra prisirišęs, jei iš įsitikinimo vertingu pripažįsta tik tai, kas materialu.
Tokiu atveju dėl savo paties norėjimo dėsningų pasekmių jis negali pakilti iš materijos ir paskutinėje kelio atkarpoje kartu su ja bus įtrauktas į irimo procesą. Tai – dvasinė mirtis! Ji tolygi ištrynimui iš Gyvenimo knygos.
Šis iš esmės visiškai natūralus procesas dar vadinamas amžinuoju prakeiksmu, nes jo metu įtrauktasis į irimą „nustoja būti kaip asmenybė“. Baisiausia, kas gali ištikti žmogų. Jis laikomas „atmestu akmeniu“, kuris negali būti panaudotas dvasinei statybai ir dėl to turi būti sumaltas.
Šis dvasios atskyrimas nuo materijos, taip pat vykstantis visiškai natūralių procesų ir dėsnių pagrindu, ir yra vadinamasis „Paskutinis teismas“, susijęs su didžiomis pervartomis ir permainomis.
Kad toks suirimas įvyksta ne per vieną žemišką dieną lengvai suprantama, ko gero, kiekvienam; juk pasaulio vyksme tūkstantis metų – kaip viena diena.
Tačiau mes jau esame šio laikotarpio pradžioje. Dabar Žemė pasiekia tašką, kuriame ji nukryps nuo ligšiolinės trajektorijos, kas turės būti stipriai jaučiama ir grubiai materialiajame lygmenyje. Tuomet prasidės intensyvesnis visų žmonių atsijojimas, kuris pastaruoju metu jau buvo paruoštas, bet iki šiol pasireiškė vien „nuomonėmis ir įsitikinimais“.
Todėl kiekviena žemiškos būties valanda yra brangi, labiau nei bet kada. Tas, kuris rimtai ieško ir nori mokytis, sutelkęs visas pastangas, teišsivaduoja iš žemų minčių, neišvengiamai prikaustančių jį prie to, kas žemiška. Kitaip jam gresia pavojus likti prisirišusiam prie materijos ir kartu su ja būti įtrauktam į visiško suirimo procesą.
Tačiau siekantys Šviesos palaipsniui atsiskirs nuo materijos ir, galiausiai, bus pakylėti į viso, kas dvasiška, tėvynę.
Tuomet Šviesa bus galutinai atskirta nuo tamsos ir teismas bus išsipildęs.
„Pasaulis“, tai yra visa Kūrinija, tuomet nežus, juk pasaulio kūnai į irimo procesą įtraukiami tik tada, kai savo kelyje pasiekia tašką, kuriame turi prasidėti irimas, o drauge ir prieš jį įvykstantis atskyrimas.
Paskutiniojo teismo įgyvendinimas pasireiškia natūraliai veikiant dieviškiesiems dėsniams, kurie glūdėjo Kūrinijoje nuo pradžių pradžios, buvo pačios Kūrinijos atsiradimo priežastis, kurie ir šiandien, ir ateityje nepalenkiamai įgyvendins Kūrėjo Valią. Amžinajame rate tai – nuolatinis kūrimas, sėja, brendimas, derliaus nuėmimas ir suirimas, kad junginiams kintant, visa būtų atnaujinta, sustiprinta ir vėl įgautų naujas formas, skubančias pradėti kitą ratą.
Kalbant apie Kūrinijos ratą galima įsivaizduoti milžinišką piltuvą arba milžinišką ertmę, iš kurios nesustabdomu srautu nuolat trykšta pirmapradė sėkla; sūkuriuodama ji srūva, kad suformuotų naujus ryšius ir pradėtų vystytis iš naujo. Būtent taip, kaip mokslui jau yra žinoma ir teisingai užfiksuota.
Dėl trinties ir telkimosi formuojasi tiršti ūkai, iš jų vėlgi – kosminiai kūnai, kurie veikiant nepajudinamiems dėsniams užtikrintai ir nuosekliai grupuojasi į saulių sistemas, ir patys jose sukdamiesi, visi kartu kaip visuma turi suktis didžiuoju ratu, kuris ir yra amžinas.
Taip, kaip žemiškai akiai regimame vyksme, kai augalų, gyvūnų ir žmonių kūnuose iš sėklos prasideda vystymasis, seka formavimasis, branda ir derliaus nuėmimas arba nykimas, kas sukelia tolesnei raidai būtiną transformaciją, suirimą, lygiai tas pats vyksta ir didžiajame pasaulio vyksme. Grubiai materialūs, matomi kosminiai kūnai, turintys nepalyginamai didesnę subtiliai materialią, taigi, žemiškai akiai neregimą aplinką, amžinai sukdamiesi savo ratu yra pavaldūs tam pačiam vyksmui, nes juose veikia tie patys dėsniai.
Pirmapradės sėklos egzistavimo negali neigti net fanatiškiausias skeptikas, ir vis dėlto jos negalima pamatyti žemiškąja akimi, nes jos medžiagiškumo prigimtis kitokia, „iš anapus“. Ramiai ir toliau vadinkime ją subtiliai materialia.
Nesunku suprasti ir tai, kad natūraliai pirmiausia iš jos susiformuojantis pasaulis taip pat yra subtiliai materialus ir žemiškoms akims nematomas. Tik vėliau iš jo susidarančios grubiausios nuosėdos, veikiant subtiliai materialiam pasauliui, palaipsniui formuoja grubiai materialųjį pasaulį su jo grubiai materialiaisiais kūnais, ir tik tai nuo mažiausių užuomazgų galima stebėti žemiškomis akimis ir visomis papildomomis grubiai materialiomis pagalbinėmis priеmonėmis.
Ne kitaip yra ir su tikrojo – dvasinės prigimties – žmogaus apvalkalu, apie patį žmogų dar kalbėsiu vėliau. Jam keliaujant po skirtingos prigimties pasaulius, jo rūbas, apsiaustas, kiautas, kūnas ar įrankis, nesvarbu, kaip tą apvalkalą bepavadintume, visada turi būti iš medžiagos, kuri yra tos pačios prigimties, kaip ir atitinkama aplinka, į kurią jis įžengia, kad jis galėtų naudotis tuo apvalkalu kaip apsauga ir būtina pagalbine priemone, jeigu nori turėti galimybę tiesiogiai veiksmingai ten veikti.
O kadangi grubiai materialus pasaulis priklauso nuo subtiliai materialaus pasaulio, iš to seka, kad visi įvykiai grubiai materialiajame pasaulyje taip pat daro grįžtamąjį poveikį subtiliai materialiajam pasauliui.
Toji didelė subtiliai materialioji aplinka taip pat buvo sukurta iš pirmapradės sėklos, ji taip pat kartu sukasi amžinuoju ratu ir galiausiai taip pat bus įsiurbta į anksčiau minėto milžiniško piltuvo galinę dalį, kur vyksta irimas, kad kitoje pusėje vėl būtų išstumta kaip pirmapradė sėkla ir pradėtų naują ratą.
Tai galima palyginti su širdies veikla ir kraujotaka: piltuvas yra tarsi materialiosios Kūrinijos širdis. Irimo procesas paliečia visą Kūriniją, taip pat ir subtiliai materialią jos dalį, nes visa, kas materialu, vėl suyra iki pirmapradės sėklos, kad formuotųsi iš naujo. Čia niekur nėra savivalės, bet viskas išsirutulioja iš savaime suprantamo pirmapradžių dėsnių nuoseklumo – kito kelio jie nepalieka.
Todėl tam tikrame didžiojo rato taške, viskam, kas sukurta, – ar tai būtų grubioji, ar subtilioji materija – ateina akimirka, kai irimo procesas savaime pribręsta iš vidaus ir galiausiai pasireiškia išoriškai.
Taigi, tas subtiliai materialus pasaulis yra laikina žemiškai išėjusiųjų buvimo vieta, vadinamasis Anapus. Jis glaudžiai susijęs su grubiai materialiu pasauliu, kuris jam priklauso, sudaro su juo vieningą visumą. Atsiskyrimo akimirką žmogus su savo subtiliai materialiuoju kūnu, kurį jis nešioja kartu su grubiai materialiuoju, įžengia į giminingą subtiliai materialią fizinio pasaulio aplinką, fizinį kūną palikdamas grubiai materialiame pasaulyje.
O šis subtiliai materialus pasaulis, Anapusybė, būdamas Kūrinijos dalimi, paklūsta tiems patiems nuolatinio vystymosi ir irimo dėsniams. Prasidedant irimui, ir vėl lygiai taip pat visiškai natūraliu būdu vyksta dvasios atskyrimas nuo materijos. Priklausomai nuo dvasinės žmogaus būsenos tiek grubiai materialiajame, tiek subtiliai materialiame pasaulyje, dvasinis žmogus – tikrasis „Aš“ – turi kilti aukštyn arba likti prikaustytas prie materijos.
Rimtas Tiesos ir Šviesos siekis dėl susijusių su juo vidinių pokyčių kiekvieną dvasiškai tyrins ir drauge šviesins, tad dėl šios aplinkybės natūraliai vis labiau ir labiau turės silpti žmogaus ryšys su tankiąja materija, o pats jis, atitinkamai pagal tyrumo ir lengvumo laipsnį, turės kilti aukštyn.
Tačiau tas, kuris tiki tik materija, savo įsitikinimu pats saisto save su materija ir lieka prie jos prikaustytas, dėl ko negali kilti aukštyn. Tad Šviesos siekiančiųjų atskyrimas nuo susisaisčiusiųjų su tamsa įvyksta kiekvienam savo paties noru apsisprendus – pagal natūralius galiojančius dvasinio sunkio dėsnius.
Taip tampa aišku, kad ir žemiškai mirusiems galimybė vystytis vadinamosios Anapusybės taurinimo procese vieną kartą iš tikrųjų pasibaigs. Galutinis apsisprendimas! Žmonės abiejuose pasauliuose arba taip sutaurėja, kad gali būti pakelti į Šviesos sferas, arba savo menkystėje savo pačių norėjimu lieka susaistyti ir dėl to galiausiai bus nublokšti į „amžinąjį prakeiksmą“, t. y. kartu su materija, iš kurios negali išsivaduoti, jie bus įtraukti į irimą, skausmingai patirs patį skaidymosi procesą ir nustos egzistuoti kaip asmenybės.
Kaip pelai vėjyje jie išsisklaidys, bus paversti dulkėmis ir taip išbraukti iš auksinės Gyvenimo knygos!
Tad vadinamasis „Paskutinysis teismas“, tai yra galutinis, taip pat yra procesas, kuris vyksta visiškai natūraliai, veikiant Kūriniją palaikantiems dėsniams, tokiu būdu, kad kitaip įvykti ir negalėtų. Ir čia žmogus visuomet tik skina vaisius to, ko pats norėjo, taigi to, ką pats savo įsitikinimu sukelia.
Žinojimas, kad visi vyksmai Kūrinijoje rutuliojasi savaime griežčiausiu nuoseklumu, kad kreipiančiąją savo likimo giją žmonės nulemia patys savo troškimu ir norėjimu, o Kūrėjas nestebi ir nesikiša, kad apdovanotų ir nubaustų, visai nemenkina Kūrėjo didybės, bet atvirkščiai, tik gali paskatinti matyti jį dar didingesnį.
Didybė glūdi Jo kūrinio tobulume, ir būtent tai verčia pakelti žvilgsnį aukštyn su pagarbia baime, nes absoliučiai kiekviename vyksme – tiek didžiausiame, tiek ir mažiausiame – neišvengiamai slypi didžiausia Meilė ir nepaperkamas Teisingumas.
Didis yra ir žmogus, kaip toks, įkurdintas Kūrinijoje kaip savo paties likimo valdovas! Savo paties valia jis gali pakilti iš Kūrinio, tuo pačiu prisidėdamas prie aukštesnio jo išsivystymo; arba, atvirkščiai, gali Kūrinį nusmukdyti, pats įsipainiodamas jame taip, kad nebeišsivaduos ir kartu su juo keliaus suirimo link, ar tai būtų grubiosios materijos, ar subtiliosios materijos pasaulyje.
Todėl išsivaduokite iš visų žemų jausmų pančių, nes jau pats laikas! Artėja valanda, kai skirtas tam laikas jau bus pasibaigęs! Pažadinkite savyje tyrumo, tiesos, taurumo ilgesį! —
Aukštai virš amžinojo Kūrinijos rato, tarsi karūna viduryje sklendžia „Žydroji sala“, palaimintųjų slėnis – ten esti apvalytosios dvasios, kurioms Šviesos sferose būti jau leidžiama! Ši sala yra atskirta nuo pasaulio. Todėl ratu drauge ji nesisuka, veikiau, būdama aukštai iškilusi virš besisukančios Kūrinijos, ji yra sklindančių dvasinių jėgų centras ir įtvirtinimo vieta. Tai sala, kurios viršūnėje iškilęs šlovingasis miestas, auksu grįstomis gatvėmis. Čia niekas nebepavaldu kaitai. Nebereikia baimintis „Paskutiniojo teismo“. Tie, kurie gali ten būti, yra „gimtinėje“.
O pačioje šios Žydrosios salos viršūnėje, aukščiausioje jos vietoje, neprieinama nekviestiesiems stovi… Gralio pilis, tiek kartų poezijoje apdainuota!
Sakmių apipinta, galybės širdžių ilgesingas troškimas, ji stovi ten neprilygstamos didybės šviesoje ir saugo šventąjį tyrosios Visagalio Meilės indą – Gralį!
Sergėtojais paskirtos tyriausiosios iš dvasių. Jos yra dieviškosios Meilės gryniausia jos forma nešėjos. Meilės, kuri atrodo visiškai kitaip, nei ją įsivaizduoja žmonės Žemėje, nors kas dieną, kas valandą ją patiria.
Per apreiškimus žinia apie Pilį daugybe laiptatakių leidosi ilgu keliu žemyn nuo Žydrosios salos per subtiliai materialųjį pasaulį, kol galiausiai kai kurių stipraus įkvėpimo apimtų poetų dėka pasiekė grubiai materialios Žemės žmones. Perduodama žemyn iš vienos pakopos į kitą, tikroji žinia patyrė įvairių iškraipymų, kad ir netyčinių, todėl paskutinis jos perteikimas tegalėjo būti tik labai blankus atšvaitas, kas ir tapo daugybės paklydimų priežastimi.
Ir jei iš kurios nors didžiosios Kūrinijos dalies, prislėgus sunkiai negandai, Kūrėjo link kyla kančia ir karštas maldavimas, siunčiamas Indo tarnas, kad jis, būdamas šios Meilės nešėju, įsikištų ir padėtų dvasios varge. Tai, kas sklando Kūrinijoje tik kaip sakmė ir legenda, tuo metu įžengia į ją kaip gyva tikrovė!
Tačiau tokios misijos nevyksta dažnai. Kiekvieną kartą jas lydi lemtingi pokyčiai, didelės pervartos. Tokie pasiuntiniai atneša Šviesą ir Tiesą paklydusiems, ramybę nevilties apimtiesiems, savo žinia jie ištiesia ranką visiems ieškantiesiems, kad vėl įkvėptų jiems drąsos, suteiktų naujų jėgų ir per visą tą tamsą išvestų juos aukštyn į Šviesą.
Jie ateina tik dėl tų, kurie ilgesingai laukia pagalbos iš Šviesos, bet ne dėl pašaipūnų, ne dėl tų, kurie laiko save teisuoliais.