14. Betliejaus žvaigždė

Dabar čia, Žemėje, turi nušvisti Šviesa, kaip jau turėjo įvykti kadaise, kai Pažado Žvaigždė suspindo virš tvarto Betliejuje.

Tačiau anuomet Šviesą pažino tik nedaugelis, iš jų apie ją išgirdusieji, kaip kad Žemės žmonėms būdinga, labai greitai tai iškreipė ir sudarkė, pamirštus dalykus jie mėgindavo pakeisti savo pačių išgalvotais ir tuo tik sukėlė painiavą, kuri šiandien turėtų būti laikoma neliečiama tiesa.

Iš baimės, kad viskas sugrius, jei bent menkiausias atraminis stulpas pasirodys esąs tik menamas, kiekvienas Šviesos spindulys, galintis suteikti pažinimą, yra puolamas, teršiamas, o kai tai nepavyksta, bent jau išjuokiamas su tokiu piktybiškumu, tokia klasta, kurie blaiviai mąstantiems akivaizdžiai rodo, jog visa tai kyla iš baimės! Tačiau blaivus mąstymas Žemėje yra retas reiškinys.

Vis dėlto tikrojo pažinimo šviesa turi pagaliau nušviesti visą žmoniją!

Atėjo metas, kai visi nesveiki dalykai, žmogaus smegenų pramanyti, yra šluojami iš Kūrinijos, kad daugiau nebetrukdytų praregėjimui: Tiesa atrodo kitaip nei tie nepagrįsti dariniai, kuriuos, siekdami žemiškos valdžios ir žavėjimosi, iš kvaitinančios žemų ribotumų pelkės sukūrė pagyrūniška savimana ir verteiviškumas, liguista fantazija ir veidmainystė.

Prakeikti yra tie, kurie suklaidinę milijonus žmonių pavergė juos taip, kad šiandien šie nebeišdrįsta atmerkti akių Šviesai, bet aklai ją plūsta, vos tik jų ausis pasiekia kas nors, kas skamba kitaip nei tai, ką girdėjo iki šiol, užuot pagaliau įsiklausę ir savyje patikrinę, ar tie nauji dalykai jiems kartais nėra suprantamesni nei ligi tol išmoktieji.

Ausys užkimštos ir skrupulingai saugomasi, kad tik į jas nepatektų koks šviežio oro gūsis – iš tiesų tik iš tingumo ir iš baimės, kad tas šviežias oras, imant dėl jo sveikti, sužadins dvasios guvumą, kuris reikalauja, verčia žmogų stengtis pačiam. Priešingai nei dabartinis, iš pažiūros patogus dvasios snūduriavimas, kuris veda į slogų nuolatinį miegą ir taip suteikia laisvę veikti iškreipto, sugedusio proto suktybei!

Tačiau jokios naudos, kai užsikemšate ausis naujam žodžiui, užmerkiate akis, kad Šviesa neakintų ir jūsų neišgąsdintų! Per prievartą būsite dabar pažadinti iš šio apgailėtino apkvaitimo! Stingdami turėsite stovėti priešais šaltą Šviesą, kuri negailestingai nuplėš nuo jūsų visus melagingus dangalus. Stingdami, nes jūsų dvasios kibirkšties, esančios jumyse, nebepavyksta įdegti, kad šildydama iš vidaus ji susijungtų su Šviesa.

Juk jums taip lengva tikėti neįtikėtinais dalykais, nes tuomet jums nereikia stengtis mąstyti patiems ir tikrinti. Būtent dėl to, kad tokie dalykai patikrinimo pagal dieviškuosius gamtos dėsnius nepajėgtų atlaikyti, jums tenka tiesiog tikėti, neklausiant „kaip?“ ar „kodėl?“, tiesiog aklai tikėti, ir tai atrodo jums didinga! Jūs, kurie taip patogiai vaizduojatės esą ypač tikintys – šitaip jūs paprasčiausiai pakylate virš visų abejonių ir… jaučiatės gerai, saugiai, jaučiatės esantys kilnūs, dievobaimingi ir neišvengiamai pasieksiantys palaimą!

Tačiau jūs nepakilote virš abejonių, bet tik bailiai praėjote pro šalį! Buvote dvasiškai per vangūs, kad ką nors nuveiktumėte patys, ir mieliau pasirinkote aklą tikėjimą, o ne žinojimą apie natūralų vyksmą pagal Dievo Valios Įstatymą. Ir čia jums padėjo žmogaus smegenų pramanai. Juk kuo labiau neįmanoma, kuo labiau nesuvokiama yra tai, kuo turite patikėti, tuo patogiau tikėti „pagal raidę“, aklai, nes su tokiais dalykais kitaip būti nė negali. Tuomet žinojimui ir įsitikinimui neišvengiamai nelieka vietos.

Vien tik neįmanomi dalykai reikalauja aklo, beatodairiško tikėjimo, nes bet kas, kas įmanoma, tuoj pat skatina mąstyti pačiam. Ten, kur Tiesa, kuri visada yra natūrali ir nuosekli, ten savaime įsijungia mąstymas ir išjautimas. Jie liaujasi veikę tik ten, kur neberanda nieko natūralaus, taigi kur Tiesos nėra. Ir vien tik per išjautimą kas nors gali tapti įsitikinimu, kuris vienintelis vertingas žmogaus dvasiai!

Dabar drauge su visu kuo užsiveria ir ratas, prasidėjęs šventąja naktimi Betliejuje! Tas rato užsivėrimas iš padavimų neišvengiamai išmeta tai, kas neteisinga, kad galėtų triumfuoti Tiesa. Besiskverbianti Šviesa išsklaidys tamsą, sukurtą žmonijos!

Turi išsisklaidyti visos legendos, kurios ilgainiui buvo suregztos apie Jėzaus gyvenimą, kad šis pagaliau iškiltų prieš akis nesuterštas, atitinkantis Dievo įstatymus, toks, koks šioje Kūrinijoje ir tegalėjo būti. Ligšiol savo susikurtais kultais jūs lengvatikiškai ir nusikalstamai neigėte Kūrėjo, jūsų Dievo, tobulumą.

Juose jūs tyčia, sąmoningai vaizduojate Jį kaip tą, kurio Valia netobula! Apie tai jau kalbėjau ir, kad ir kiek beišsisukinėtumėte, jokiais atsikalbinėjimais nepasiteisinsite dėl to, kad buvote per vangūs pamąstyti apie tai patys. Nepagerbiate Dievo, aklai tikėdami dalykais, kurie negali derėti su pirmapradžiais Kūrinijos dėsniais! Priešingai, jei tikite Kūrėjo tobulumu, turite žinoti, kad Kūrinijoje negali įvykti nieko, kas neatitiktų nepajudinamų Dievo įstatymų loginės sekos. Tik tai pripažindami iš tiesų galite Jį pagerbti.

Kas galvoja kitaip, abejoja Kūrėjo, savo Dievo, tobulumu! Nes ten, kur įmanomi pakeitimai ar net pataisymai, tobulumo nėra ir nebuvo! Vystymasis yra kas kita. Jis šioje Kūrinijoje yra numatytas ir pageidaujamas. Tačiau jis neišvengiamai privalo kilti kaip jau egzistuojančių dėsnių veikimo pasekmė. Bet iš viso to negali kilti tokių dalykų, kuriuos daugelis tikinčiųjų būtent Kristaus gyvenime laiko absoliučiai savaime suprantamais.

Pabuskite pagaliau iš savo iliuzijų, būkite sąžiningi patys su savimi! Tebūnie jums pasakyta dar kartą: pagal Kūrinijos dėsnius nėra įmanoma, kad žmogaus kūnas kada nors galėtų gimti be prieš tai įvykusio grubiai materialaus pradėjimo, lygiai taip neįmanoma, kad grubiai materialus kūnas po savo žemiškos mirties būtų pakylėtas į subtiliosios materijos karalystę, juolab į esybinių ar į dvasinę sferą! O kadangi Jėzus turėjo gimti čia, Žemėje, šiam vyksmui galiojo dieviškas grubiosios materijos dėsnis, kai prieš gimimą turi įvykti pradėjimas.

Jei Kristaus atveju viskas būtų vykę taip, kaip byloja pasakojimai, Dievas būtų turėjęs nusižengti savo paties įstatymams. Tačiau to Jis negali, nes nuo pradžių pradžios yra tobulas, kaip ir Jo Valia, glūdinti Kūrinijos dėsniuose. Kas dar drįsta manyti kitaip, tas abejoja šiuo tobulumu, tad galiausiai ir pačiu Dievu! Juk be tobulumo Dievas nebūtų Dievas. Čia negali būti jokių atsikalbinėjimų! Šios paprastos tiesos žmogaus dvasia negali pakreipti savaip, net jei tai dabar turėtų sudrebinti daugelio ligi šiol egzistavusių pažiūrų pamatus. Čia yra tik „arba – arba“. Viskas arba nieko. Čia neįmanoma nutiesti tilto, nes nieko dalinio, neužbaigto Dievybėje būti negali! Taip pat ir tame, kas su Dievu yra susiję!

Jėzus buvo pradėtas grubiai materialiame lygmenyje, kitaip žemiškas gimimas būtų neįmanomas.

Anuomet tik keletas žmonių Žvaigždę atpažino kaip Pažado išsipildymą. Tarp jų ir pati Marija bei Juozapas, kuris sukrėstas paslėpė savo veidą.

Trys karaliai rado kelią į tvartelį ir atnešė žemiškas dovanas; bet po to jie paliko vaikelį be apsaugos, nors savo turtais, savo galybe turėjo praskinti jam kelią Žemėje, kad jokia kančia nepaliestų jo, jam pildant savo užduotį. Iki galo savo aukšto pašaukimo jie nesuvokė, nepaisant to, kad juos aplankė nušvitimas ir vaikelį jie galėjo surasti.

Nerimas gynė Mariją iš Nazareto, ir Juozapas, matydamas jos tylią kančią, jos ilgesį, išpildė jos norą, kad tik ją pradžiugintų. Jis pavedė savo dirbtuves vyriausiojo padėjėjo priežiūrai ir iškeliavo su Marija bei vaikeliu į tolimą kraštą. Kasdieniuose darbuose ir rūpesčiuose prisiminimas apie Švytinčią Žvaigždę pamažu išblėso abiejų atmintyje, ypač dėl to, kad ankstyvaisiais metais Jėzus niekuo ypatingu neišsiskyrė, tiesiog buvo paprastas vaikas, kaip ir visi kiti.

Tik tuomet, kai Juozapas, visada Jėzui buvęs geriausiu tėviškai besirūpinančiu draugu, sugrįžo į savąjį miestą ir jam atėjo laikas mirti, paskutinėmis savo žemiškomis akimirkomis prie slenksčio į Anapus virš Jėzaus, kuris vienas pats stovėjo prie jo mirties guolio, išvydo jis kryžių ir balandį. Sukrėstas ištarė Juozapas paskutinius žodžius: „Ir vis dėlto tai Tu!“

Pats Jėzus nieko apie tai nežinojo, kol jo nepatraukė pas Joną, apie kurį buvo girdėjęs, kad šis prie Jordano skelbia išmintingus pamokymus ir krikštija.

Šiuo grubiai materialiu krikšto veiksmu buvo įtvirtinta Jo misijos pradžia grubiojoje materijoje. Raištis nukrito. Nuo tos akimirkos Jėzus jau pats žinojo, kad Tėvo Žodį turi nešti Žemės žmonijai.

Visas Jo gyvenimas atsiskleis jums toks, koks jis buvo iš tiesų, apvalytas nuo visų žmogaus smegenų fantazijų! Užsiveriant vyksmo ratui Teisme, apie tai sužinos visi, kai triumfuos Tiesa, kurios jau ilgai nebebus leista užtemdyti! Marija iki pat sunkaus kelio į Golgotą savo viduje kovojo su abejonėmis, kurias stiprino motiniškas rūpestis dėl sūnaus. Grynai žmogiškai, ne nežemiškai. Tik ten jai galiausiai dar buvo duota pažinti Jo misiją, per tai atėjo ir tikėjimas.

Tačiau dabar, Žvaigždei sugrįžtant, per Dievo malonę turi būti išsklaidytos visos klaidingos sampratos, išrištos visos klaidos tų, kurie anuomet Kristui kelią apsunkino ne iš kietasprandiškumo, ne pikto norėdami, ir kurie dabar, ratui užsiveriant, pasiekia pažinimą ir siekia atitaisyti tai, ko nepadarė ar kuo nusižengė.

Dėl jų norėjimo atitaisyti klaidas, kartu su patekančia Švytinčia Žvaigžde, jiems ima švisti išvadavimas – išlaisvinti ir džiugesio apimti, gali dėkoti jie Tam, kurio gerumas ir išmintis sukūrė dėsnius, kuriais sutvėrimai turi patys save teisti ir per kuriuos turi išsivaduoti.

Grįžti į turinį