16. Modernusis dvasios mokslas

Modernusis dvasios mokslas! Kas tik nesiburia po šia vėliava! Kas tik nesueina po ja draugėn ir kas tik tarpusavyje nekovoja! Arena, kurioje sukasi rimtos paieškos, menkos žinios, dideli planai, tuštybė, kvailybė, dažnai ir tuščias pagyrūniškumas, o dar dažniau – pats begėdiškiausias vertelgiškumas. Neretai ši sumaištis pražysta pavydu ir beribe neapykanta, kuri galiausiai pasireiškia žemiausio lygio klastingu kerštingumu.

Tokiomis aplinkybėmis nereikia stebėtis, kai daugelis žmonių šalinasi visos šios klaikios maišaties baimindamiesi, kad bet koks sąlytis su ja galėtų juos apnuodyti. Dėl to jie ne taip labai ir klysta, mat nesuskaičiuojamos daugybės dvasios mokslo šalininkų elgesyje išties nėra nieko, kas masintų, o juo labiau kas patrauktų, – priešingai, veikiau jau viskas juose verčia kitą žmogų būti itin atsargiam.

Keista yra tai, kad visa vadinamojo dvasios mokslo sfera, piktavalių ar neišmanėlių dažnai painiojama su mokslu apie dvasias, šiandien tam tikra prasme dar laikoma niekieno žeme, kurioje bet kas nevaržomai, netgi nežabotai ir nebaudžiamai gali kaip tinkamas savivaliauti.

Tokia ji laikoma. Tačiau patirtis daugybę kartų jau pamokė, kad taip nėra!

Nesuskaičiuojama daugybė šios srities pionierių, kurie buvo pakankamai lengvabūdiški, kad tyrinėdami ryžtųsi žengti kelis žingsnius į priekį vien su tariamomis žiniomis, tapo bejėgėmis savo pačių nerūpestingumo aukomis. Liūdna tik, kad visos tos aukos krito, o žmonijai tai negalėjo suteikti nė menkiausios naudos!

Juk iš esmės kiekvienas toks atvejis turėjo būti įrodymas, kad pasirinktas kelias nėra teisingas, nes jis tik kenkia, net veda į pražūtį, bet ne į palaimą. Tačiau šių klaidingų kelių laikomasi su keistu atkaklumu, naujos aukos aukojamos vėl ir vėl; dėl kiekvienos aptiktos dulkelės, kuri galingoje Kūrinijoje tėra naujai pažintas savaime suprantamas dalykas, keliamas didžiulis triukšmas ir rašoma nesuskaičiuojama daugybė traktatų, kurie daugelį rimtai ieškančių žmonių turi atgrasyti, nes juose aiškiai juntamas neužtikrintas slinkimas apgraibomis.

Iš tiesų visus ligšiolinius tyrinėjimus veikiau derėtų vadinti pavojingu žaidimu, paremtu gerais ketinimais.

Į dvasios mokslo sritį, laikomą niekieno žeme, žmogus niekada negalės įžengti nebaudžiamai, pirmiau neišmokęs dvasinių dėsnių paisyti visa jų apimtimi. Bet koks sąmoningas ar nesąmoningas pasipriešinimas, tai yra „nesilaikymas“, kuris prilygsta pažeidimui, dėl neišvengiamo atoveiksmio turi smogti bebaimiui, įžūliajam ar lengvabūdžiui, kuris kruopščiai nesilaiko dėsnių ar laikytis nesugeba.

Siekis klajoti po nežemiškąją sferą pasitelkus žemiškas priemones ir galimybes reiškia tą patį, kaip nesubrendusį, žemiškų pavojų dar nepažinusį vaiką nuvesti ir palikti vieną pirmykštėje girioje, kurią pereiti nenukentėjęs gali tikėtis tik žmogus, esantis pilname jėgų žydėjime, tinkamai ekipuotas ir veikiantis ypač atsargiai.

Šiuolaikiniams dvasios mokslo atstovams su jų dabartiniais darbo metodais einasi ne kitaip, net jei jie ir įsivaizduoja, kad jų ketinimai kuo rimčiausi, ir net jei daug kam jie išties ryžtasi tik dėl pažinimo, jog šitaip galėtų padėti žmonėms peržengti sieną, prie kurios šie belsdamiesi jau ilgai laukia.

Šiandien tie tyrinėtojai tebestovi priešais ją tarsi vaikai – bejėgiai, apgraibomis čiuopiantys, nežinantys pavojų, kurie bet kurią akimirką gali užplūsti juos pačius arba per juos gali išsilieti ant kitų žmonių, jeigu savo negrabiais aklais bandymais jie natūraliame apsauginiame pylime praraustų angą ar atvertų duris, kurios daugeliui verčiau jau būtų likusios užvertos.

Kol norintys prasiskverbti tolyn nežinos tiksliai, kad jie tuoj pat be išlygų sugebės įveikti visus pavojus, galinčius iškilti ne tik jiems patiems, bet ir kitiems, visa tai tegalima vadinti lengvabūdiškumu, bet ne drąsa.

Neatsakingiausiai elgiasi tie „tyrinėtojai“, kurie vykdo eksperimentus. Jau ne kartą buvo nurodyta į tai, kad hipnozė yra nusikaltimas[1].

Tad tyrinėtojai, vis dar vykdantys kitokio pobūdžio eksperimentus, dažniausiai daro apmaudžią klaidą, kai jie, patys nieko nežinodami, – priešingu atveju tikrai to nedarytų – kitus labai subtiliai jaučiančius arba mediumo savybių turinčius žmones įveda į magnetinio arba net hipnotinio miego būseną, kad tokiu būdu labiau atvertų juos fiziškai nematomam „anapusinio“ pasaulio poveikiui, tikėdamiesi taip galėsią girdėti ir stebėti įvairius dalykus, kas nebūtų įmanoma, jei to bandomojo asmens „dienos“ sąmonė veiktų visu pajėgumu.

Mažiausiai devyniasdešimt penkiais atvejais iš šimto tiems žmonėms šitokiu būdu jie užtraukia didelį pavojų, kuriam pastarieji dar nepasirengę; mat bet kokio pobūdžio nenatūralus forsavimas gilesnei būsenai pasiekti yra sielos susaistymas, dėl ko jai priverstinai sukeliamas toks jautrumas, kuris yra didesnis, nei leistų natūralus jos vystymasis.

To pasekmė ta, kad tokio eksperimento aukos siela staiga atsiduria srityje, kurioje dėl nenatūralaus forsavimo neteko savo natūralios apsaugos arba kurioje natūralios apsaugos apskritai neturi, nes pastaroji gali susiformuoti tik per sveiką vidinį pačios sielos vystymąsi.

Tokį pasigailėjimo vertą žmogų derėtų įsivaizduoti taip: apnuogintas jis stovi pririštas prie kuolo, išstumtas toli į pavojingą vietovę tarsi masalas, kad ten pritrauktų dar nežinomas gyvybės formas ir jų veikimo apraiškas, netgi leistų joms paveikti save tam, kad galėtų apie tai papasakoti arba kad jo dėka, kai jis suteikia tam tikras žemiškas savo kūno sudedamąsias dalis, įvairūs poveikiai taptų matomi ir kitiems.

Toks bandomasis asmuo dėl ryšio, kurį jo išstumtai sielai tenka palaikyti su žemiškuoju kūnu, laikas nuo laiko apie viską, kas vyksta, gali pranešti tarsi per telefoną ir perduoti tai žiūrovui.

Tačiau jei toks dirbtinai į priekį išstumtas žvalgytojas savo poste vienaip ar kitaip užpuolamas, jis, stokodamas natūralios apsaugos, negali apsiginti – bejėgis jis paliktas likimo valiai, nes vien kitų padedamas dirbtinai buvo išstumtas į sritį, kurioje pagal savo išsivystymo lygį dar negali ar net iš viso negali būti. Tačiau vadinamasis tyrinėtojas, kuris jį ten išstūmė genamas žinių troškimo, taip pat padėti negali, nes ir pats sferoje, kur kilo pavojus, yra svetimas ir nepatyręs, todėl negali padaryti nieko, kad bent kiek jį apsaugotų.

Štai taip tyrinėtojai, patys to nenorėdami, tampa nusikaltėliais ir žemiškasis teisingumas negali jų už tai patraukti atsakomybėn. Tačiau tai nereiškia, kad dvasinių dėsnių atoveiksmis nepasireiškia visu griežtumu ir neprirakina tyrinėtojo prie jo aukos.

Ne vienas bandomasis asmuo patyrė subtiliai materialių atakų, kurios ilgainiui, dažnai net greitai arba tuoj pat pasireiškia dar ir grubiai materialiame kūne, kas baigiasi žemiška liga ar mirtimi, tačiau ir tai dar neištaiso sielos patirtos žalos.

Tačiau tyrinėtojais save vadinantys stebėtojai, stumiantys savo aukas į nežinomas sritis, patys tokių pavojingų eksperimentų metu dažniausiai turi gerą žemišką priedangą: juos saugo jų kūnas ir dienos sąmonė.

Retai pasitaiko, kad jie atsidurtų pavojuje drauge su bandomaisiais asmenimis, tai yra kad tas pavojus tuoj pat ištiktų ir juos pačius. Tačiau vėliau, žemiškos mirties metu, pereidami į subtiliai materialų pasaulį, jie, būdami prirakinti prie aukų, bet kuriuo atveju turi keliauti ten, kur šios galėjo būti nublokštos, ir tik kartu su jomis galės pamažu vėl kilti.

Dirbtinis sielos išstūmimas į kitą sferą ne visada turi būti suprantamas taip, kad siela palieka kūną ir nusklendžia į kitą regioną. Dažniausiai ji ramiai lieka kūne. Ji tik nenatūraliai įjautrinama magnetiniu ar hipnotiniu miegu, todėl reaguoja į daug subtilesnius srautus ir poveikius, nei tai būtų įmanoma jos natūralioje būsenoje.

Savaime suprantama, kad šioje nenatūralioje būsenoje jai trūksta jėgos pilnatvės, kurią turėtų, jei iki čia būtų atėjusi pati, per savo vidinį vystymąsi, ir todėl tvirtai bei užtikrintai stovėtų ant šio naujo subtilesnio pagrindo, visus poveikius atremdama lygiaverte jėga.

Kadangi stokojama sveikos jėgos pilnatvės, per tokį dirbtinumą kyla netolygumas, kuris turi sukelti sutrikimų. Dėl to visos pajautos neišvengiamai susidrumsčia ir taip atsiranda tikrovės iškraipymų.

Tik patys tyrinėtojai su savo kenksmingu forsavimu vėl ir vėl tampa klaidingų pranešimų ir nesuskaičiuojamų klaidingų požiūrių priežastimi. Dėl to ir nutinka taip, kad daugybėje „ištirtų“ ir jau paskelbtų okultinės srities dalykų daug kas prasilenkia su griežta logika. Juose yra nesuskaičiuojama daugybė klaidų, kurių iki šiol atpažinti dar nesugebėta.

Tokiais akivaizdžiai klaidingais keliais nepasiekiama visiškai nieko, kas galėtų bent kiek būti naudinga žmonėms ar tapti jiems palaima.

Iš tiesų naudinga žmonėms gali būti tik tai, kas padeda jiems kilti, arba bent jau parodo kelią aukštyn. Tačiau tokiais eksperimentais to pasiekti nuo pat pradžių nebuvo ir niekada nebus įmanoma!

Kartais tyrinėtojui tuo nenatūraliu forsavimu vis dėlto galiausiai pavyksta kokį nors itin jautrų arba mediumo savybių turintį žmogų išstumti iš žemiškojo grubiai materialaus kūno į arčiausiai jo esantį subtiliai materialų pasaulį, bet nė per plauką ne aukščiau už tą sritį, kuriai šis pagal savo vidinį būvį ir taip priklauso. Priešingai, nenatūraliu forsavimu tyrinėtojas nepajėgia perkelti jo net ten, bet visuomet tik į aplinką, artimiausią viskam, kas žemiška.

Tačiau šioje Žemei artimiausioje aplinkoje tegali būti vien tai, kas Anapusybėje vis dar susieta stipriais saitais su Žeme, kas dėl savo menkavertiškumo, ydų ir aistrų lieka prie jos prikaustyta.

Žinoma, vienur ar kitur toje aplinkoje trumpam užsilaiko ir labiau pažengusieji savo vystymesi. Tačiau negalima tikėtis, kad taip bus visada. To, kas aukšta, ten būti negali vien jau dėl gamtos dėsnių sąlygojamų priežasčių. Veikiau jau pasaulis apsiverstų… nebent pagrindas Šviesai įsitvirtinti būtų kokiame nors žmoguje!

Tačiau vargu ar būtų galima tikėtis rasti jį tiriamojo arba tokio apgraibomis veikiančio tyrinėtojo asmenyje. Tad visi eksperimentai vis vien yra tiek pavojingi, tiek betiksliai.

Aišku ir tai, kad išties aukštesniosios būtybės negali priartėti prie mediumo, juo labiau per jį kalbėti, jei šalia nėra toli savo vystymesi pažengusio žmogaus, kurio buvimas apvalo visa, kas grubu. Apie materializacijas iš aukštesnių sferų negali būti nė kalbos, juo labiau nieko bendro su aukštesnėmis sferomis neturi pamėgti komiški žaidimai su beldimu, daiktų judinimu ir t. t.

Net ir dalyvaujant mediumui, visus šiuos dalykus gali atlikti tik tie Anapus esantieji, kurie tebėra labai stipriai susieti su materija. Jei būtų įmanoma kitaip, jei tai, kas aukšta, taip lengvai galėtų sukurti ryšį su žmonija, Kristui juk apskritai nebūtų reikėję tapti žmogumi – savo uždavinį jis būtų galėjęs įvykdyti ir be šios aukos[2]. Bet dabartinių žmonių sielos tikrai nėra aukštesnio išsivystymo nei tuo laiku, kai Jėzus gyveno Žemėje, todėl nėra pagrindo manyti, kad ryšį su Šviesa sukurti būtų lengviau nei anuomet.

Tiesa, dvasios mokslo atstovai teigia, kad visų pirma jų tikslas – nustatyti, jog anapusinis gyvenimas, ypač tolesnis gyvenimas po žemiškos mirties, egzistuoja, o šiuo metu visur vyraujant abejonėms, tam reikia labai stiprios sunkiosios artilerijos – tai yra žemiškai apčiuopiamų įrodymų, kuriais priešininko gynybinėse pozicijose būtų galima pralaužti spragą.

Tačiau toks argumentas nepateisina to, kad žmonių sielos vėl ir vėl taip lengvabūdiškai statomos į pavojų!

Be to, nėra jokios būtinybės siekti žūtbūt įtikinti piktavalius priešininkus! Juk aišku, kad pastarieji nebūtų pasirengę patikėti, net jei tiesiai iš dangaus nusileistų angelas, idant paskelbtų jiems Tiesą. Jam išėjus, jie tiesiog tvirtintų, kad tai esą buvusi masinė haliucinacija, o ne angelas, arba rastų kokią kitą dingstį. O jei būtų pateikta kas nors, kas išliktų žemiškame lygmenyje, tai yra nebeišnyktų, nebetaptų nematoma, jie rastų kaip kitaip išsisukti, būtent dėl to, kad nenorintiems tikėti Anapusybe tai vėlgi atrodytų per daug žemiška.

Tokio įrodymo jie nesidrovėtų apšaukti apgaule, o žmogaus – fantazuotoju, fanatiku ar apgaviku. Nesvarbu, ar tai būtų pernelyg žemiška, ar nežemiška, ar abu kartu, jie visuomet turės ką prikišti ar kuo suabejoti. O kai jau nebežino, ką dar galėtų padaryti, jie pradeda drabstytis purvu, griebiasi aršesnių išpuolių ir nesibodi imtis smurto.

Tad tam, kad būtų įtikinti tokie žmonės, nedera nieko aukoti! Juo labiau – dėl daugelio vadinamųjų pasekėjų. Šie, keistos puikybės apimti, vaizduojasi, kad jų tikėjimas anapusiniu gyvenimu, dažniausiai kiek miglotas ir paremtas fantazijomis, leidžia jiems kelti tam tikrus reikalavimus: esą ir jie turi kažką „išvysti“ ar „patirti“. Kaip atlygio už savo klusnumą jie laukia iš savo vedlių ženklų iš Anapus.

Tie lūkesčiai, kurie jiems savaime suprantami ir kurių jie įsikibę laikosi, dažnai čia atrodo tiesiog juokingi, lygiai kaip ir visažinė geraširdiškai atlaidi šypsena, demonstruojanti, kad iš tiesų jie nieko neišmano. Siekis šioms masėms duoti dar ir reginių – tikras nuodas; mat dėl to, kad jie tariasi žiną tiek daug, šiuos eksperimentus jie laiko ne daugiau nei pelnytomis pramogos valandėlėmis, per kurias Anapus esantieji turi atlikti varjetė artistų vaidmenį.

Bet dabar palikime nuošalyje didžiuosius eksperimentus ir pažvelkime į mažus, tokius kaip „staliuko judinimas“. Jie anaiptol nėra tokie nekalti, kaip manoma, – dėl to, kaip neapsakomai lengvai jie plinta, jie kelia labai rimtą pavojų!

Kiekvieną reikėtų dėl to įspėti! Išmanantiesiems belieka su siaubu nusisukti, kai jie išvysta, kaip lengvabūdiškai su šiais dalykais elgiamasi. Juk kiek daug pasekėjų siekia įvairiuose ratuose pademonstruoti savo „žinojimą“, skatindami eksperimentus su staliuko judinimu arba su šypsena ar paslaptingu šnabždesiu įvesdami šeimose beveik žaidimu virstančią praktiką su raidėmis, stikline ar kita pagalbine priemone, kai, lengvai uždėjus ant jos ranką, ši ima slysti arba ją ima traukti link įvairių raidžių ir taip ji sudaro žodžius.

Stulbinančiu greičiu visa tai virto pobūvių pramogomis, kurias lydi juokas, pašaipos, o kartais ir malonus šiurpuliukas.

Ir štai šeimose vyresnės ir jaunesnės ponios – kartu ar net po vieną – kasdien sėda prie stalelio priešais ant kartono nupieštas raides, kurios, jei įmanoma, dar turėtų būti ir tam tikros ypatingos formos, kad netrūktų vaizduotę sužadinančios „abrakadabros“, kuri, beje, visiškai nebūtina: juk viskas įvyktų ir be jos, jei tik visa tai atliekantis asmuo bent kiek į tai linkęs. O tokių – galybė!

Moderniojo dvasios mokslo atstovai ir okultinių susivienijimų vadovai tuo džiaugiasi: juk tokios praktikos metu susidaro tikri žodžiai ir sakiniai, apie kuriuos praktikuojantysis nei sąmoningai, nei nesąmoningai negalvojo. Tai turi jį įtikinti ir jis pagausins „okultikos“ pasekėjų gretas.

Apie tai skelbia okultinių krypčių raštai, tai palaiko oratoriai, gaminamos ir parduodamos pagalbinės priemonės, su kuriomis visas šias žalingas kvailystes krėsti lengviau, ir taip beveik visas okultinis pasaulis veikia kaip stropus tamsos parankinis, nors visi jie nuoširdžiai tiki, kad yra Šviesos žyniai!

Jau vien šie procesai įrodo visišką neišmanymą, glūdintį tokio pobūdžio okultiniuose siekiuose! Jie rodo, kad nė vienas iš visų tų žmonių nėra išties regintis! Jei vienur ar kitur kas nors, šitaip pradėjęs, tapo geru mediumu arba, teisingiau pasakius, jei gerą mediumą šie dalykai iš pradžių laikinai patraukė, tai negali būti laikoma įrodymu, paneigiančiu ankstesnius teiginius.

Tie nedaugelis, kurie tam pašaukti, savo natūralaus vystymosi kelyje turi visiškai kitokią, rūpestingai kiekvieną vystymosi pakopą prižiūrinčią apsaugą, kuri kitiems nesuteikiama. Tačiau ši apsauga veikia tik natūraliai pačiam vystantis, be nenatūralaus forsavimo! Juk savaiminė apsauga glūdi tik visame tame, kas natūralu.

Vos tik čia imama bent kiek forsuoti – ar tai būtų paties asmens atliekamos praktikos, ar kitų sukeltas magnetinis miegas arba hipnozė – tai tampa nenatūralu ir dėl to jau nevisiškai atitinka natūralius dėsnius, kurie tik ir tegali suteikti apsaugą. O kai prie to dar prisideda neišmanymas, kurio šiandien aplink apstu, štai ir ištinka skaudi lemtis. Kai tenka veikti, vien tik norėjimas niekada nepakeis gebėjimo. Savo gebėjimų ribų niekam nedera peržengti.

Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad tarp šimtų tūkstančių, užsiimančių šiais pavojingais žaidimėliais, vienur ar kitur pasitaiko žmogus, kuriam iš tiesų pavyksta išvengti skaudžių pasekmių ir jis turi gerą apsaugą. Taip pat daugelis patiria tokią žalą, kuri žemiškame lygmenyje dar nėra pastebima, tad tik perėjus Anapus jiems staiga tenka suprasti, kokias kvailystes jie iš tiesų krėtė. Tačiau daugybė žmonių patiria žalą, matomą jau žemiškame lygmenyje, net jei jie per savo žemišką gyvenimą taip niekada ir nesuvokia tikrosios priežasties.

Dėl šios priežasties būtina pagaliau paaiškinti subtiliai materialų ir dvasinį procesą, vykstantį tokių žaidimų metu. Jis toks pat paprastas kaip viskas Kūrinijoje, anaiptol ne toks painus, tačiau kartu sudėtingesnis, nei daugelis įsivaizduoja.

Dėl žmonijos norėjimo Žemėje, kokia ji yra dabar, visame, kas materialu, įsigalėjo tamsa. Taigi, materialioje plotmėje ji jaučiasi tarsi savo pačios, jai gerai pažįstamoje teritorijoje ir dėl to pajėgi čia reikštis visa jėga. Čia ji yra savo stichijoje, kovoja gerai jai pažįstamoje aplinkoje. Todėl šiuo metu visame, kas materialu, tai yra grubiojoje materijoje, ji turi persvarą prieš Šviesą.

To pasekmė tokia, kad visoje materijoje tamsos jėga tampa stipresnė už Šviesos. Tad per tokius žaidimėlius, kaip stalo judinimas ir panašiai, apie Šviesą, taigi apie aukštąsias jėgas, negali būti nė kalbos. Daugių daugiausiai čia galime kalbėti apie tai, kas bloga, tai yra tamsą, ir apie kažką geresnio, tai yra šviesesnio.

Jei žmogus naudoja stalą, stiklinę ar apskritai bet kokį grubiai materialų daiktą, jis pats įžengia į tamsai gerai pažįstamą kovos lauką. Į lauką, kurį visa tamsa vadina savu. Šitaip jis iš pat pradžių leidžia reikštis jai tokia jėga, prieš kurią nėra pajėgus pasitelkti atitinkamos apsaugos.

Pažvelkime į spiritizmo seansą arba tiesiog į pobūvio pramogą su stalu ir pasekime tuo metu vykstančius dvasinius ar veikiau subtiliai materialius procesus.

Jei vienas ar daugiau žmonių prieina prie stalo, ketindami per jį užmegzti ryšį su Anapus esančiaisiais, – nesvarbu, ar šie reikštųsi stuksenimu ar, kas labiau įprasta, stalo judinimu, kad iš tų ženklų būtų galima suformuoti žodžius – per ryšį su materija visų pirma pritraukiamas kas nors iš tamsiųjų, kuris ir perima žinučių perdavimą.

Jie dažnai labai meistriškai vartoja skambius žodžius, į žmonių mintis, kurias jiems lengva skaityti, stengiasi atsakyti taip, kaip šie norėtų. Bet kai klausimai rimti, jie visada klaidina ir siekia, jei tai kartojasi dažnai, vis labiau ir labiau pajungti žmogų stiprėjančiai savo įtakai, kad taip pamažu, bet užtikrintai, nutemptų jį žemyn. Tuo pat metu jie itin meistriškai palaiko paklaidintųjų tikėjimą, jog šie kyla.

O jei kartais iš pat pradžių ar vėliau, progai pasitaikius, per stalą prabyla Anapus perėjęs giminaitis arba draugas, kas nutinka labai dažnai, apgauti tampa dar lengviau. Žmonės atpažins, kad žinią išties perduoda konkretus draugas, todėl kai per stalą bus gauti kokie nors pranešimai, o tas pažįstamas bus įvardintas kaip jų autorius, jie ir toliau tikės, kad tai vis dar jis.

Tačiau taip nėra! Nuolat stebinti tamsa ne tik meistriškai pasinaudoja vardu, siekdama savo klaidinančius pranešimus pateikti kuo įtikinamiau ir laimėti klausiančiojo pasitikėjimą, bet viskas nueina taip toli, jog kuris nors tamsusis įsiterpia net į tikrojo draugo pradėtą sakinį ir tyčia užbaigia jį melagingai. Tuomet įvyksta mažai kam žinomas dalykas: perduodant sklandų nuoseklų sakinį dalyvavo du. Iš pradžių – tikrasis, galbūt gana šviesus, vadinasi, tyresnis draugas, po to – tamsusis, piktų kėslų turintis; ir visa tai taip, kad klausiantysis nieko nepastebi.

Nesunku numanyti, kokios to pasekmės. Tas, kuris pasitikėjo, yra apgautas, jo tikėjimas sudrebintas. O tas, kuris nusiteikęs priešiškai, pasinaudoja tokiu įvykiu savo pašaipoms sustiprinti ir abejonėms patvirtinti, kartais pasitelkia jį aršiems išpuoliams prieš visą reikalą. Tačiau iš tiesų neteisūs yra abu: dėl to kaltas vien neišmanymas, vis dar tvyrantis virš visos šios srities.

Procesas vyksta visiškai natūraliai: jei prie stalo, norėdamas patenkinti klausiančiojo norą ir perduoti žinutę, ateina tikrasis, šviesesnis draugas, bet prie jo veržiasi ir koks nors tamsusis, tai tas šviesesnis priverstas atsitraukti, kadangi per stalo materiją, naudojamą žinučių perdavimui, tamsesnysis gali išvystyti didesnę jėgą, nes visa, kas materialu, šiuo metu išties – tamsos sfera.

Klaidą daro žmogus, rinkdamasis materialias priemones ir taip nuo pat pradžių sukurdamas nelygiavertes sąlygas. Juk tai, kas tanku, sunku, vadinasi, tamsu, palyginti su tuo, kas šviesu, tyra, lengva, savo tankiu yra artimiau grubiajai materijai ir dėl glaudesnio ryšio su ja išvysto didesnę jėgą.

Tačiau, kita vertus, ir šviesesnieji, kurie vis dar gali reikštis per materiją, tebeturi tam tikrą artimą jai tankį – kitaip ryšys su materija bet kokios žinios perdavimui jau apskritai nebūtų įmanomas. Tad priartėjimas prie materijos jiems jau savaime yra būtina sąlyga, o tai savo ruožtu kelia grėsmę susitepti, vos tik per materiją užmezgamas ryšys su tamsa.

Kad išvengtų šios grėsmės, šviesesniajam nelieka nieko kito, kaip tik skubiai atsitraukti nuo materijos, tai yra nuo stalo ar kitos pagalbinės priemonės, vos tik kuris nors tamsusis jų siekia, ir šitaip pašalinti tarpinę grandį, kuri galėtų nutiesti tiltą per natūralią skiriančią ir taip apsaugančią prarają.

Tuomet neišvengiama, kad tokiais atvejais žmogus, atliekantis eksperimentus su stalu, Anapusybės lygmenyje paliekamas žemesniųjų jėgų poveikiui. Bet juk šitaip elgdamasis jis nieko kito ir nenorėjo – dėsnių neišmanymas negali jo apsaugoti nė čia.

Suvokus šiuos procesus, daugeliui paaiškės nemažai dalykų, kurie iki šiol buvo nepaaiškinami, daugybei mįslingų prieštaravimų bus rastas sprendimas ir, reikia tikėtis, dabar jau daugelis žmonių patrauks rankas nuo tokio pavojingo žaislo!

Lygiai taip pat išsamiai galima aprašyti ir visų kitų eksperimentų pavojus, kurie yra daug didesni ir stipresni. Bet kol kas apsiribokime šiais labiausiai naudojamais ir plačiausiai paplitusiais dalykais.

Tačiau dar vieną pavojų reikia įvardyti. Šitaip klausinėdami ir reikalaudami atsakymų bei patarimų, žmonės tampa labai nesavarankiški ir priklausomi. O tai priešinga tam, kam yra skirtas žemiškasis gyvenimas.

Šis kelias klaidingas, kaip bežiūrėtum! Jis tik kenkia, iš jo jokios naudos. Tai – šliaužiojimas žeme, kur esama pavojaus vėl ir vėl susidurti su šlykščiais šliužais, iššvaistyti jėgas ir galiausiai išsekus likti gulėti pakelėje… visiškai veltui!

Tas „norėjimas tyrinėti“ daro didžiulę žalą ir Anapus esantiems!

Tokiu būdu daugeliui tamsiųjų suteikiama proga – jie net tiesiogiai vedami į pagundą – daryti pikta ir taip apsunkinti save nauja kalte, ko kitu atveju jiems taip lengvai nepavyktų padaryti. O kitus nuo siekio kilti aukštyn sulaiko tai, kad be paliovos pririšami jų norai ir mintys.

Stebint šių tyrinėtojų veikseną blaiviu žvilgsniu, ji dažnai pasirodo esanti tokia vaikiškai įnoringa, persmelkta tokio beatodairiško egoizmo, bet kartu ir tokia nerangi, kad belieka tik kraipyti galvą, klausiant savęs, kaip apskritai įmanoma, kad kažkas užsimojo visiems atverti kraštą, kurio jis pats nė per sprindį nepažįsta.

Klaidinga ir tai, kad visas ieškojimų procesas vyksta viešai, plačiosios visuomenės akivaizdoje. Taip atveriamas kelias fantazuotojams ir šarlatanams, o žmonijai tampa sunkiau pasitikėti.

To niekada nėra buvę jokioje kitoje srityje. Juk visuose tyrinėjimuose, kurie šiandien vertinami kaip visiškai sėkmingi, prieš tai, paieškų proceso metu, buvo daugybė nesėkmių. Tačiau visuomenei nebuvo leidžiama stebėti jų iš taip arti! Ji nuo to pavargsta ir ilgainiui praranda bet kokį susidomėjimą. To pasekmė yra ta, kad kai tiesa pagaliau atrandama, pagrindinė viską apverčiančio ir nesulaikomo entuziazmo jėga jau būna išblėsusi. Žmonija jau nebeturi jėgų tam visa apimančiam džiaugsmui, kuris visus uždega ir įtikina.

Nesėkmės, lydinčios klaidingų kelių atpažinimą, tampa aštriais ginklais daugelio priešų rankose – jie šimtams tūkstančių žmonių ilgainiui gali sukelti tokį nepasitikėjimą, kad tie nelaimėliai, Tiesai pasirodžius, nebenorės rimtai tikrinti vien tik iš baimės vėl būti apgauti! Jie užsikemša ausis, nors šiaip būtų įsiklausę, ir taip praleidžia paskutinį laiko tarpsnį, kuris dar galėjo suteikti jiems galimybę pakilti į Šviesą.

Ir taip tamsa pasiekė naują pergalę! Padėkoti ji gali tyrinėtojams, kurie čia ištiesė jai ranką ir kurie taip mielai ir išdidžiai imasi vadovauti moderniajam dvasios mokslui!

[1]     Paskaita „Hipnozė – tai nusikaltimas“

[2]     Paskaita „Išvaduotojas“

Grįžti į turinį