Apie aštrią dviejų pasauležiūrų priešpriešą iki šiol negalėjo būti nė kalbos. Taigi, kova – netinkamai parinktas žodis tam, kas iš tiesų vyksta tarp proto žmonių ir rimtų Tiesos ieškotojų.
Viskas, kas vyko iki šiol, buvo vienpusiški proto žmonių išpuoliai, kurie bet kuriam nešališkam stebėtojui turi atrodyti akivaizdžiai nepagrįsti, dažnai net juokingi. Visų, siekiančių tobulėti grynai dvasiškai, laukia pašaipos, priešiškumas ir net kuo rimčiausias persekiojimas, net jei jie išlaiko tylų santūrumą. Visada atsiranda tokių, kurie tuos siekiančius kilti aukštyn pašaipomis ar prievarta bando traukti atgal, nutempti žemyn į buką snūduriavimą ar masių veidmainystę.
Taip daugeliui jų teko tapti tikrais kankiniais, nes proto žmonių pusėje buvo ne tik minia, bet ir žemiška galia. Ką proto žmonės gali duoti, aiškiai perteikia pats žodis „protas“: gebėjimas suvokti yra siaurai apribojamas vien tik tuo, kas žemiška, taigi pačia mažiausia tikrosios būties dalimi.
Lengva suprasti, kad tai negali suteikti nieko išbaigto ir apskritai nieko gero žmonijai, kurios būtis daugiausai vyksta tose dalyse, nuo kurių proto žmonės patys save atribojo. Ypač jei turėsime omenyje tai, kad būtent mažytis žemiškas gyvenimas turi tapti rekšmingu visos būties posūkio tašku ir sukelia lemiamus pokyčius kitose dalyse, kurios proto žmonėms visiškai nesuvokiamos.
Todėl ir šiaip jau žemai smukusių proto žmonių atsakomybės našta padidėja siaubingai, sunkiai slėgdama ji prisidės prie to, kad šie vis greičiau ir greičiau bus stumiami link jų pačių pasirinkto tikslo, kur jiems pagaliau teks mėgautis vaisiais visko, ką taip atkakliai ir arogantiškai skelbė.
Proto žmonės – tai tie, kurie savo protui pakluso besąlygiškai. Kaip bebūtų keista, pastarieji tūkstantmečius tikėjo turintys neginčijamą teisę savo ribotus įsitikinimus įstatymais ir jėga primesti ir tiems, kurie norėjo gyventi pagal kitokius įsitikinimus. Savo ruožtu, ši visiškai nelogiška pretenzija glūdi išskirtinai proto žmonių ribotame gebėjime suvokti, kuris aukščiau pakilti nepajėgia. Būtent tas ribotumas nustato vadinamąją jų suvokimo viršūnę, dėl ko jų fantazijose neišvengiamai ir atsiranda toks savęs aukštinimas, juk jie tiki, kad išties yra pasiekę aukščiausią lygį. Jiems, beje, taip ir yra, nes po to seka riba, kurios peržengti jie negali.
Tačiau jų išpuoliai prieš Tiesos ieškotojus, persmelkti dažnai nesuvokiamo piktybiškumo, įdėmiau pažvelgus aiškiai parodo, kad už jų slypi rimbas, kuriuo mosuoja tamsa. Retai kada šiuose išpuoliuose galima aptikti sąžiningo norėjimo pėdsakų, kuris bent kiek pateisintų dažnai tiesiog neįtikėtiną veikimo būdą. Daugeliu atveju tai tėra aklas beatodairiškas siautėjimas, stokojantis bet kokios logikos. Apžvelkime tuos išpuolius ramiai. Kaip retai tarp jų pasitaiko tokių straipsnių, kurių turinys atspindėtų mėginimą išties dalykiškai įsigilinti į Tiesos ieškotojo kalbas ar parašytus tekstus.
Tų išpuolių nepagrįstumas ir menkavertiškumas visuomet labai krenta į akis būtent dėl to, kad jie niekada nebūna grynai dalykiški! Visuomet ten esama paslėpto arba atviro Tiesos ieškotojo asmens juodinimo. Taip elgiasi tik tas, kuris prieštaraudamas neturi dalykiškų argumentų. Tiesos ieškotojas arba Tiesos nešėjas juk pateikia ne save asmeniškai, jis pateikia tai, ką jis sako.
Privalu tikrinti žodį, o ne asmenį! Pirma vertinti asmenį ir tik tuomet svarstyti, ar galima klausytis jo žodžių – tai proto žmonių įprotis. Pastariesiems, su jų ribotu gebėjimu suvokti, reikia tokio išorinio ramsčio, mat jiems, kad nepasimestų, būtina kabintis į išorinius dalykus. Būtent tai ir yra jų kuriamas tuščias konstruktas, kuris žmonėms nepakankamas, jis – didelė kliūtis pažangai.
Jei jie turėtų tvirtą vidinę atramą, jie paprasčiausiai leistų susiremti dalykiškiems argumentams, nekalbėdami apie asmenis. Tačiau to jie nepajėgia. Jie net sąmoningai to vengia, kadangi jaučia, o gal iš dalies ir žino, kad tinkamai surengtame turnyre jie greitai iškristų iš balno. Jų dažnai naudojamos ironiškos pastabos apie „pamokslininkus mėgėjus“ ar „mėgėjišką interpretavimą“ demonstruoja tokį juokingą pasipūtimą, kad bet kuris rimtas žmogus tuoj pat pajunta: „Čia pasitelkiamas skydas, kuriuo karštligiškai stengiamasi paslėpti tuštumą. Savo vidinę tuštumą reikia pridengti pigia iškaba!“
Primityvi strategija, kuri ilgai netvers. Jos tikslas – Tiesos ieškotojus, kurie gali tapti nepatogūs, kitų žmonių akyse iš anksto nuleisti į „žemesnį“ lygmenį, jei iš viso ne į pajuokos vertų, arba bent jau priskirti „niekadarių“ kategorijai, kad niekas į juos nežiūrėtų rimtai.
Tokia veiksena siekiama užkirsti kelią tam, kad kas nors apskritai rimtai gilintųsi į jų žodžius. Skatina šią veikseną ne susirūpinimas, kad klaidingas mokymas stabdys žmonių vidinį kilimą, o neaiški baimė prarasti įtaką, nes tuomet tektų patiems gilintis labiau nei iki šiol ir neišvengiamai keisti daug ką, kas lig tol turėjo būti laikoma neliečiamybe ir buvo patogu.
Būtent tos dažnos replikos apie „mėgėjus“, tas keistas žiūrėjimas iš aukšto į žmones, kurie dėl savo stipresnės ir mažiau paveikiamos pajautos esti daug arčiau Tiesos, kurie iš sustabarėjusių proto formų nepasistatė sienų, ir atskleidžia silpnumą, kurio keliamų pavojų bet kuris mąstantis žmogus nepastebėti negali. Tokių pažiūrų išpažinėjas iš pat pradžių neturi galimybės būti nuo kitų įtakos nepriklausomu mokytoju ir vedliu, mat dėl to jis nuo Dievo ir Jo veikimo nutolęs daug labiau nei bet kuris kitas.
Žinios apie religijų raidą, su visomis savo klaidomis ir trūkumais, nepriartina žmonių prie jų Dievo, kaip ir protu grįstas Biblijos ar kitų įvairių religijų vertingų raštų aiškinimas.
Protas yra ir liks saistomas erdvės ir laiko, vadinasi, pririštas prie žemės, o Dievybė – atitinkamai ir Dievo bei Jo Valios pažinimas – esti aukštai virš erdvės ir laiko, virš visko, kas laikina, todėl siaurai ribotas protas niekada negalės viso to aprėpti.
Dėl šios paprastos priežasties protui ir nėra skirta aiškinti amžinųjų vertybių. Juk toks reiškinys prieštarautų pats sau. Todėl tas, kuris primygtinai pabrėžia universitetinę kvalifikaciją tokiuose dalykuose ir mano galįs iš aukšto žiūrėti į žmones, kurie nepaveikti kitų nuostatų, šitaip pats pademonstruoja savo nepajėgumą ir ribotumą. Mąstantys žmonės tuoj pat pajus vienpusiškumą ir bus atsargūs kaip tik su tuo, kuris tokiu būdu įspėja būti atsargiems!
Tik pašauktieji gali būti tikri mokytojai. Pašauktieji yra tie, kurie neša savyje tokį gebėjimą. Tačiau šiam gebėjimui reikia ne aukštojo išsilavinimo, o subtilesnės pajautos vibracijų – tokios, kuri pajėgia pakilti virš erdvės ir laiko, taigi virš žemiško proto suvokimo ribų.
Be to, kiekvienas vidujai laisvas žmogus dalyką arba mokymą visada vertins pagal tai, ką šis neša, o ne kas jį atneša. Antrasis požiūris liudija tokią tikrinančio žmogaus neišgalę, kad didesnės ir būti negali. Auksas yra auksas – nesvarbu, ar jį rankoje laiko kunigaikštis, ar elgeta.
Tačiau būtent vertingiausiuose dvasiniam žmogui dalykuose šio nepaneigiamo fakto bandoma kietasprandiškai nepaisyti ir jį pakeisti. Žinoma, taip pat nesėkmingai, kaip ir pavyzdyje su auksu. Tie, kurie ieško išties rimtai, nesileidžia nukreipiami tokiu būdu, jie tikrina patį dalyką. O tie, kurie leidžiasi šitaip paveikiami, dar nėra tokie brandūs, kad priimtų Tiesą – ji ne jiems.
Tačiau jau nebetoli ta valanda, kai turės prasidėti kova, kurios iki šiol trūko. Vienpusiškumas liausis – įvyks aštri priešprieša, kuri nušluos visą nepagrįstą aroganciją.